𝗥𝗔𝗨𝗗𝗢𝗡𝗔 | ✔︎

𝟾. | 𝙵𝙻𝙾𝚁𝙸𝚂𝚃𝙰𝚂

Disclaimer: APRAŠYMAI

༻ 𝗘 𝗟 𝗜 𝗝 𝗨 𝗦 ༺

𝙎̌𝙀𝙍𝙄 Legrand. Penktą dešimtį perkopusi grynakraujė prancūzė. Trumpo kirpimo kaštoniniai plaukai žaviai uždangstę jos apvalainą žandikaulį. Pilkšvos akys nebyliai šaukiasi identiškų Doloresos žvilgsnio bruožų. Nusimetusi nuo liemens miltų dulkėmis apsivėlusią prijuostę, dabar ji kaip visai kitas žmogus. Iš mielos namų šeimininkės, vakarienei gaminusios marcipaninius sausainius, ji virto į elegantišką damą, mudu su Doloresa šiais kepiniais tik vaišinančią.

Šeri Legrand ir mano tėvas Nikolas Hatsonas.

Smegenyse gimsta vis daugiau kamuojančių klausimų, į kuriuos, bijau, dar ilgai nerasiu atsakymų. Kas galėjo juos sieti? Artimas, ilgaamžės draugystės ryšys, apie kurio egzistavimą nenutuokė nė vienas iš jo dviejų sūnų?

Įdomu.

Prieš peržengiant šių namų slenkstį Doloresa man minėjo, kad su motina itin glaudūs ryšiai jos nesieja, tačiau dabar, žvelgiant į jų bendravimą iš šalies, sąmonė neleidžia tikėti nė vienu jos žodžiu - jų santykiai tiesiog pavyzdiniai.

– Tai kaip atsidūrėte Škotijoje? – atsilošiu į sofos atlošą.

Žvilgsniu smalsiai tyrinėdamas mane vis labiau intriguojančius Šeri veido bruožus, bandau užglaistyti savo akiplėšišką spoksojimą - užsikandu dar šiltu marcipaniniu sausainiu.

– Turėjome čia tolimų giminių. Kai vyras dar buvo gyvas, nusprendėme persikraustyti kur nors šiauriau. Žinot, tik dėl jaunatviško smalsumo ir platesnių galimybių. Manėm, kad netrukus grįšime, bet galiausiai Prancūzijoje mūsų niekas nebelaikė - nutrūko paskutinė gija.

– Gija? – susidomiu. Man pašonėje įsitaisiusi Doloresa saugiai vagia mūsų dialogo nuotrupas.

– Tiek mano, tiek vyro tėvai mirė. Gyvenome mažame kaimelyje šalia Marselio. Niekada nesijaučiau, lyg ten būčiau pritapusi. Taip čia ir atsidūrėm.

– O aš ir galvoju, iš kur pas Doloresą toks keistas akcentas. Dabar jau aišku, – tylus juokelis išsprūsta man iš lūpų. – Beje, jūsų sausainiai labai skanūs, – pritrūkęs idėjų prasklaidyti nejaukią tylą, pasinaudoju būtent Šeri kepiniais. 

Nugirstu ją sužiopčiojant mažą žodelį ačiū, tačiau tai jau nesulaiko manęs nuo nėrimo į gerokai tolimesnę minčių dimensiją. Taip įaudrinau savo vaizduotę, jog ši mano akyse staiga sukuria senąjį Navijos portretą.

Tai - sausainiai. Racionalias smegenis persaldinęs marcipanų poskonis ant liežuvio galo.

Kvepia mūsų miegamuoju, kurio jaukų interjerą per pastaruosius nemigos metus buvau pamiršęs. Tą savitą marcipanų kvapą jo sienose užuodžiau tik vėlyvą Kalėdų naktį mūsų lovoje. Turėčiau svajoti, kada pagaliau ir vėl ten sugrįšiu, tačiau nuo svajonių nutolęs esu toli. Namai ir mylima žmona juose man dvelkia sustojusia gyvenimo tėkme. O čia viskas teka. Srūva dar neragautais vandenimis ir negirdėtomis istorijomis.

Priešaky regiu žmogų, kuris yra tiesiogiai susijęs su paskutine mano tėvo valia. Jis perleido savo naštą man, lyg prieš išeidamas būtų pravalęs sąžinę. O pasėjo manyje gerokai daugiau nei tik naštą, su kuria, tik pats žinojo, kiek laiko gyveno. Likau ne tik su ja, bet ir su įkyriai akyse mirgančiais klaustukais: