𝗥𝗔𝗨𝗗𝗢𝗡𝗔 | ✔︎

𝟷𝟼. | 𝚄𝙶𝙽𝙸𝚂 𝙿𝙻𝙰𝚄𝙲̌𝙸𝚄𝙾𝚂𝙴

༻ 𝗘 𝗟 𝗜 𝗝 𝗨 𝗦 ༺

𝗢𝗥𝗔𝗦 lauke, nors iš vėsus, bet ne geležinis. Vėjas ant stogo nurimęs, lyg per ilgą dieną būtų nuvargęs lakstyti aplink. Virš manęs ir Doloresos kybo tik skaidrus nakties dangus. Tolimų žvaigždžių virpėjimas išsiduoda šviesiais mirgesiais. Esame tarp žemės ir dangaus. Aš rymau, nugara susidūręs su plytiniu daugiabučio kaminu. Žvilgsniu lydžiu aplink besisukinėjančią Doloresą. Jos plaukų raištelis atsipalaiduoja. Nuslysta žemyn ir išlieka pastebėtas tik mano akių. Tačiau Doloresai nė motais. Jai nerūpi nei padriki plaukai, nei mano akylas žvilgsnis. Nejau jo nejaučia? Slampinėja netoli pavojų keliančio kraštelio. Dėlioja pėdas lygiagrečiai su žemaūge pastato viršūnės tvorele. Rizikos zonos ją traukia tarsi magnetas geležį. Dabar žinau, kad ji mėgsta vaikščioti snieguotais stogais. Dar nenutirpę snaigių sluoksniai čia kėpšo, lyg ištikimai jos laukdami.

Pagaliau ji atsigręžia, aš šypteliu. Dar minutę pastūksojęs prie kamino, pagaliau išlaukiu jos šalia. Parėjusi iš kitapus stogo, man iš rankų ištraukia stiklinį obuolių sidro buteliuką. Palypėja ant mūrinio bloko šalimais. Susirangiusi pakviečia prisijungti. Delnais, lyg krūtinę staiga apimtų keistas jaudulys, paskubomis perkošiu suveltus plaukus. Atsidarome gėrimus.

– Dabar suprantu, kodėl čia ateini, – žodžius nuplaunu vienu gaivaus skysčio gurkšniu. – Jei būčiau tavo vietoje, leisčiau čia kiauras paras.

– Čia gražu. Visas miestas kaip ant delno, – nusigręžusi į horizontą, silpnai šypteli.

– Pametei gumytę, – lyg kišenėje nebeturėčiau geresnių būdų trapiam pokalbiui palaikyti, primetu Doloresai apie išsidraikiusius jos plaukus. Ši delnu iškart patikrina kaklą dengiančias sruogas.

– Net nepajutau.

Ji atsikvėpia. Rankose ima sukinėti atdarą buteliuką. Akivaizdžiai leidžia iš jos gestų skaityti dabartinius emocinius klajojimus. Turbūt savyje ji rankioja likusias žodžių nuotrupas, nes stingdančioje tyloje sėdėti nenori.

– Duosi man cigaretę?

Nuspėjau, kad po mano prašymo ji kilstelės antakius. – Maniau, kad nerūkai?

– Aš ir nerūkau, – imu ginti savo dorumą. – Tik kartais tenka palaikyt kam nors kompaniją. Šiaip aš prastas rūkalius.

– Na, turbūt žmonos akyse tu tikras svajonių vyras. Spėju, kad ir su alkoholiu retai turi reikalų? – iš palto kišenės iškuitusi gelsvą rūkalų pakelį, pasiūlo man vieną suktinę.

– O čia jau prašovei, brangioji.

– Nejaugi?

Žiebtuvėliu prisidegu cigaretę. – Kai tėvai buvo gyvi, mėgo kolekcionuoti brandintus vynus. Rūsy buvo sukaupę nemažą kolekciją. Per šventes turėjom tradiciją pradaryti vieną iš butelių. Galima sakyti, lavinom gerą alkoholio skonį.

– Nebūčiau pagalvojus, – neženkliai nusistebi. Sudrėkina rausvas lūpas gaivaus sidro lašeliu. – Ir užjaučiu dėl tėvų.

– Ačiū, – numykiu itin tyliai. Slogus juokas vos suvirpa mano balso stygomis. – Mama mirė prieš kelis metus, o tėvas prieš pat Kalėdas.

– Pala, – susiraukia. – Turi omeny, dabar?

Linkteliu. Žvilgsnį ant tarp pirštų smilkstančios cigaretės. Dar neturėjau jos burnoje, o ši vargšelė jau tuoj nusibaigs.