𝗥𝗔𝗨𝗗𝗢𝗡𝗔 | ✔︎

𝟷𝟺. | 𝙿𝙸𝚁𝙼𝙰𝙿𝚁𝙰𝙳𝙴̇ 𝙳𝚄𝙾𝚃𝚈𝙱𝙴̇

༻ 𝗘 𝗟 𝗜 𝗝 𝗨 𝗦 ༺

𝗣𝗥𝗔𝗟𝗘𝗜𝗦𝗧𝗔𝗦 skambutis žiba telefono ekrane. Įsivyniojęs į šiltą megztinį, susiriečiu ant įšalusių terasos laiptelių. Valandėlę pavartaliojęs mobilųjį delne, galutinai įkalbu save atskambinti. Monotoniški kvietimo signalai, kaip visada, moka vesti į neviltį, tačiau šįkart ilgai savo darbo jiems atlikti netenka, nes ryšys jau sujungtas.

– Alio?

– Labas, – išlemenu tik varganą pasisveikinimą. Pasirenku kantriai klausytis tylaus jos kvėpavimo kitapus ragelio. Laukiu, ką ši pasakys, tačiau mane stebina įtartina jos paslaptis. – Doloresa, čia tu?

– Taip, taip, sveikas, – lyg atsigavusi nuo laikino šoko, išspaudžia nervingą juoką. – Netrukdau?

– Ne, viskas gerai, – bandau patikinti kuo ramiau, nes kažkodėl jaučiu iš jos sklindančią visai neramią energiją. – Kodėl skambini? Kažkas nutiko?

– Neturėjau ką veikti. Paskambinau šiaip sau.

– Šiaip sau? – nustembu. Lieku maloniai sumišęs, nes per kelis mūsų pažinties mėnesius telefonu šnekamės tik pirmą sykį. – Vis galvodavau, kad pirmas mūsų pokalbis telefonu atrodys kitaip.

– Galvodavai? – dabar jau ir ji ima antrinti ją suintrigavusius žodžius. Mergiotė greitai įsijungia į žaidimą.

– Kartais, – prisipažįstu jai lengvai. Galbūt tiesą reiktų nutylėti, bet su ja šįkart smagiau, nei be jos. – Dabar galvoju, kas su tavim vyksta.

– O kas turėtų vykti? – nugirstu lengvutį nuoširdumą joje.

– Šiandien tu kaip nesava. Kas atsitiko?

– Nieko. Tiesiog visą vakarą nuobodžiavau. Norėjau su kažkuo pasišnekėti ir -

– Ir pašnekovo veidmeniu išsirinkai būtent savo asmeninį psichologą Elijų, kuris tave gąsdina? – padaryčiau viską, kad šią akimirką ji matytų mano veido išraiškas. Iškart suprastų, kaip neįprastai mane veikia šis neplanuotas dialogas.

Nugirstu jos tylų juoką. Neįtikėtinai švelnų. Glotnų lyg aksomas. Stebiuosi, kad menkas garselis iš kažkieno lūpų turi galią sušildyti net tokį vėsų ankstyvo pavasario vakarą. Ji suprojektuoja kitų jausmais žaidžiančią dilemą:
ypatingas yra jos balsas, ar vis dėlto - ji pati?

Vėliau Doloresa sukurpia ir malonias tylos projekcijas. Nepamenu, kada paskutinį kartą nuoširdžiai mėgavausi tylėjimu. Bet su ja viskas kitaip. Su ja aš grimztu į smegduobes, iš kurių, bijau, sausas nebeišbrisiu.

– Tai šiandien tu nori kalbėtis? – dovanoju mums liepsnelę gyvybės.

– Noriu, – žodyje sugebu išgirsti jos šypseną. – Aš vis permąstau tavo pasakymą, jog esi ne psichologas, o Elijus.

– Na, ir? – lieku suintriguotas.

– Ką manai, jei šiandien būtum man tas Elijus be savo psichologo etiketės?

– Ar tu nori, kad palaikyčiau tau kompaniją, nes tau baisiai nuobodu ir šiuo metu tu murkdaisi neviltyje be jokių ribų?

– Būtent, Elijau. Būtent, – su pasitenkinimu užtvirtina mano žodžius. – Pasirašyk po šiuo scenarijum.

– Kokia tu atkakli, – netikėdamas susijuokiu.

– Pasirašyk, – primygtinai reikalauja manęs sutikti. Ir nebelieka nieko tikto.

– Gerai, pasirašau, – lengvai gūžteliu pečiais, nors niekas ir nemato. – Bet tik su sąlyga, jei tikrai būsi nusiteikus kalbėtis.

– Kas čia intravertas - tu ar aš? – gudruolė į klausimą atsako juokeliu. Šios temos daugiau nebeliečiu, tik suinterpretuoju taip, kaip man pačiam palanku - priimu jos kikenimą, kaip teigiamą atsakymą.

– Pakeliui prigriebčiau sidro. Mėgsti? – nenoriu jos taip greitai paleisti.

– Mėgstu, – duoda man sutikimą su spontanišku pasiūlymu. Pakylu nuo laiptų. – Tai tada paimk to sidro, o aš tau atsiųsiu namų adresą.

– Nesivargink. Prisimenu, kur gyveni.

– Aš ne pas mamą. Šiąnakt būsiu savo bute.

Jau ketinau nulenkti terasos durų rankeną, tačiau suglumęs stabteliu. Įdomu. Štai ir dar vienas argumentas, pakankamai svariai įrodantis, jog šiandien mano mielą pašnekovę tikrai kažkas neramina.

Nieko jos nebeklausiu dėl dviejų priežasčių:

pirmoji - iš dalies nutuokiu, kad visas šis pokalbis įvyko ne atsitiktinai. Ne šiaip sau, kaip ji man tvirtino, o tik dėl žemo jos emocinio lygio.

Antroji – nenoriu jos varginti, nes, jei mano spėjimai dėl jos emocinio nestabilumo yra teisingi, negalima persistengti su įkyriu lindimu į asmeninę jos erdvę.

Todėl išskubu pas Doloresą, be dvejonių palikdamas šiltus namus. Džiaugiuosi, kad juose mane išlydėjusi Navija tokia: supratinga, neįkyri ir prie visko, kaip visada, puikiai prisitaikanti. Niekada nereikalaudavo iš manęs detalių ataskaitų ir vykdomų veiksmų poteksčių. Todėl šįvakar savo neplanuotos kelionės pas pacientę Doloresą Renuar jai aiškinti irgi nereikia.

Visą kelią iki Doloresos namų mintyse sukiojasi tik viena. Galvoje kirba miglotas žinojimas, dėl ko pas ją važiuoju iš tiesų. Po šiuo sprendimu slypi kelios galimos priežastys: viena iš jų - mane šaukianti psichologo pareiga.

Taip, žinau, kad šiandien Doloresai aš viso labo tik Elijus, nusiteikęs draugiškai palaikyti kompaniją. Bet negaliu meluoti - manyje įaugęs profesinis štampas. Tai savaiminė reakcija, kurios cheminis vyksmas įsakinėja pasiduoti ir būti Doloresos emociniu ramsčiu. Galbūt tai tikroji psichologija. Toks mano darbas - padėti žmonėms, net kai nevilkiu savo baltos uniformos.

Ir čia man nekyla jokių neaiškumų. Didžiausios mįslės slypi po antrosios priežasties šydu:

Važiuoju pas ją, nes to nekantrauja širdis. Bijau, kad toks nenumalšinamas troškimas manyje netyčia išprovokuos begalę lemtingų žingsnių, paversiančių tiesas neatleistinomis klaidomis, nes taip šneka mano nuojauta. Baiminuosi, nes vidinis balsas per visus trisdešimt šešis metus mane yra apgavęs tik vos kelis kartus – dažniausiai jis nemeluoja. Tačiau stumiu niūrias mintis į šalį. Privalau sutelkti save į šio vakaro misiją - persikūnijimą į paprasto Elijaus vaidmenį.
•
Doloresa, nesimaivyk