𝗥𝗔𝗨𝗗𝗢𝗡𝗔 | ✔︎

𝟽. | 𝚂̌𝙰𝚃𝙴𝙽𝙴̇

༻ 𝗘 𝗟 𝗜 𝗝 𝗨 𝗦 ༺

𝗧𝗥𝗘𝗖̌𝗜𝗔𝗗𝗜𝗘𝗡𝗜𝗔𝗜. Ji ateidavo pas mane kiekvieną savaitės trečiadienį. Išpildavo ant manęs visą savo nerimą ir niūrias mintis. Visų skaudulių apnuoginti ji nemokėjo, tačiau puikiai atvėrė jausmus, kuriuos tos žaizdos joje kūrė. Aš klausydavau. Vis plikydavau jai ramunėlių arbatą. Kartais tekdavo priminti, kad visą pyktį nutirpinti su bjauriu cigaretės dūmu šiame kabinete negalima. O tai ją erzindavo labiausiai. Mokėdavau ją tik įžiebti, tačiau įkurto laužo gesintojas buvau ne koks.

Šįvakar ji ir vėl sėdi mano automobilyje. Vis dirsteliu į ją akies krašteliu. Slapčia nuvogęs reginį, iškart imu analizuoti: ji mėgaujasi gelsvomis gatvės šviestuvų šviesomis. Turbūt šviesos kibirkštis aklinoje žiemos tamsoje ją nuramina, nes vis dėlto šviesa yra šviesa.

– Tai nuo šiol planuojat mane namo vežioti kiekvieną vakarą po mūsų susitikimo?

– O tu po kiekvieno mūsų pokalbio ketini savyje perjunginėti tą pernelyg formalų bendravimo režimą, nors praeitą kartą pati manęs prašei jo nuo savęs atsikratyti? – apsiginkluoju dialogo strategija "į klausimą - klausimu". – Ar neformalus mūsų komunikavimas galioja tik psichologo Elijaus Hatsono kabineto viduje?

– Tai ne formalumas, o manieros ir etika, Elijau, – mesteli man nekaltą žvilgsnį. Kai, rodos, jau perpratau joje užsiplieskusią ironiją, tą kaukę ji iškart nuo savęs nusimeta ir surimtėja. – Žinot, yra tam tikros ribos, kurių man nesinori peržengti. Vis dėlto jūs man ne koks draugelis.

– Ar po to, kai tiesiogiai manęs prašei tų ribų nepaisyti, turėčiau jų ir vėl laikytis?

– Paliksiu jums teisę rinktis, – lengvai gūžteli pečiais. Turbūt nujaučia tą nepatiklią išraišką mano veide, nes grįžta pasitaisyti. – Klausykit, formalumas mane erzina tik tada, kai būnu susinervinusi ir pikta.

– Vadinasi, oficialus bendravimas tave stato į rėmus, kuriuose jautiesi suvaržoma, – rodos, lyg teigčiau ne pašnekovei, o mane pasitinkančiam gatvės asfaltui. – Tik įdomu, kodėl tada tų rėmų tu nori pykčiui nuslūgus?

– Nejau ta psichologo Elijaus Hatsono konsultacijų valanda persikėlė į prašmatnų jo automobilį? – šypteliu, kad mano ištikimą senuką Audi ji taip rafinuotai pagyrė.

– Naudojuosi proga, kad šiandien tu kalbi.

– Galbūt todėl, kad nekenčiu savo berėmės versijos, dažniausiai ir vėl kur nors įsirėminu.

– Džiaugiuos, kad tu save analizuoji, – garsiai ja pasididžiuoju. Priverčiu nusišypsoti. – Bet jei padarytum išimtį ir šalia manęs būtum ta berėmė Doloresa?

Ji priima mano pasiūlymą, tačiau į jį mainais atsiųsti atsakymą neskuba. Ramiai sau sėdi. Akimis palydi jaukias gatvės šviesas, o man belieka suteikti jai erdvės.

– Tu labai įtakingas, – pagaliau ji nusileidžia. Sau už ausies užkiša nepaklusnią sruogelę plaukų. – Tai gal šįkart užeisi pas mane kavos?

– Žinai, kas tavyje keista? – strategija "į klausimą - klausimu". – Vieną minutę tu man teisiniesi, kad nenori peržengti normos ribų, nes esu tau visai nepažįstamas žmogus, o kitą tu kvietiesi tą patį nepažįstamąjį į savo namus. Ar tai kažkokia įmantri strategija, ar vis dėlto tik neapsisprendimas?

– Na, jei tau tai kelia problemų, galiu ir nekviesti, – dabar ji šoka į apsimetėlės gudruolės drabužius. Jai ant lūpų nusėda savimi patenkinta šypsenėlė.