𝗥𝗔𝗨𝗗𝗢𝗡𝗔 | ✔︎

𝟸𝟾. | 𝙶𝙾𝙻𝙳𝙴𝙽𝚁𝙾𝙳𝙾 𝙶𝙰𝚃𝚅𝙴̇

༻  𝗘 𝗟 𝗜 𝗝 𝗨 𝗦  ༺

𝗚𝗢𝗟𝗗𝗘𝗡𝗥𝗢𝗗𝗢 gatvė, reikalaujanti iš manęs laiko prie automobilio vairo. Nors prie maštabiškų Edinburgo atstumų esu pripratęs, šįkart dėl susitikimo su Seto tėvu Martinu tenka trenktis į visai kitą miesto galą. Čia gražu ir užtektinai atoku nuo beprotiško miesto šurmulio. Gyvenvietė lyg kitas pasaulis, o ką jau kalbėti apie Martino tvirtovę...

Automobilyje lūkuriuoju jau kurį laiką. Sustojęs šalikelėje, netoli Martino namų kiemo, mintyse kurpiu gyvybiškai svarbius scenarijus. Negaliu atsikratyti į galvą lendančių tiesmukų klausimų, kurie, jei tik realizuosis mūsų su Martinu dialoge, sumaus viską dar labiau.

Atsitokėti priverčia užnugary pyptelėjęs mašinos signalas. Tad susisuku greitai - atblokuoju kelią ir šmurkšteliu tiesiai į kiemą. Už namo kampo, kaip tyčia, iškart pasirodo vyriškis. Kasdieniška apranga dera su purvinu kastuvu jo rankose. Nenuostabu. Jis kaip ir daugelis įžengusiųjų į vasaros sezoną tvarko teritoriją ir užsiima sodininkyste. Labiau sunerimti verčia tai, kad panašu, jog Martinas nelaukia jokių svečių.

– Po velnių, Aleksai, jei sužinosiu, kad nepranešei tam seniui apie mano atvykimą... – burbteliu panosėje, tačiau užsisėdėti mašinoje ilgiau nebėra laiko - žilstelėjęs vyriškis artinasi prie automobilio.

– Sveiki, – praveriu dureles. Vidun tvoksteli saulės kaitros garas. – Atsiprašau, kad taip įsiveržiau, bet jus turėjo įspėti, kad atvažiuosiu.

– Jūs Hatsonas? – parimęs į dureles susilenkia tiek, kad įsižiūrėtų atidžiau. Labai aukštas vyras.

Linkteliu. Išsiropščiu lauk.

– Sūnus man sakė, kad atvažiuosit. Aš Martinas, – pakeliui jis kyšteli man ranką. Tai tik formalumas, tačiau atsakau tuo pačiu.

– Elijus.

– Ne Aleksas?

– Mes broliai. Aleksas buvo susisiekęs su jūsų sūnumi. Iki paskutinės sekundės niekaip negalėjom apsispręsti, kuriam pas jus atvažiuoti.

– Sūnus kažką minėjo, bet iki galo taip ir nesupratau, kokiu jūs pas mane klausimu.

– O jūsų pavardė man nieko nesako? – turbūt nuskambu per daug patetiškai. Lyg tyčia, tą akimirką mudu stabtelim prie namų slenksčio. Martinas keistai į mane dėbteli, o aš iš nejaukumo susiraukiu.

Akiniai nuo saulės vis dar padeda išlikti diskretišku.

– Hatsonas? – jis nuskamba retoriškai. – Sako.

– Turiu įtarimų, kad jūs pažinojot mano tėvą.

– Kodėl būtasis laikas?

– Jis mirė, – lepteliu. – Prieš Kalėdas.

Būtent tylos aš ir tikėjausi. Visada belieka laukti to paties, kai visos strėlės iš lanko sulekia į mano tėvą. Sumišęs metu žvilgsnį ant žolės. Net per marškinių audinį nugara baigia nusvilti nuo saulės. Jei tučtuojau nepajudėsim, sudegsiu į anglies gabalą, bet šis keistuolis senis šalia vis dar stūkso kaip į žemę įkaltas stulpas.