𝗥𝗔𝗨𝗗𝗢𝗡𝗔 | ✔︎

𝟷𝟸. | 𝙻𝙰𝙸𝚂̌𝙺𝙰𝙸

༻ 𝗘 𝗟 𝗜 𝗝 𝗨 𝗦 ༺

𝗦𝗜𝗘𝗡𝗢𝗦 alsuoja tuštuma, nors jų pilkuma uždangstyta įvairiausių rakandų gausa. Kampai apsiviję pasenusiais voratinkliais. Storasluoksniai dulkių apklotai išbalinę natūralų grindų atspalvį. Rūškanoje skęstantys prisiminimai tarsi šmėkla pasivaidena akyse - kadaise čia su jaunėliu Aleksu žaisdavom slėpynių; užsikardavom į atokiausią palėpės kamputį ir tyliai laukdavom pasirodysiančio tėčio. Jis visada mūsų ieškodavo, kol mama virtuvėje ruošdavo pietus. Seną vaikiškų žaidimų aikštelę nuplovė stipri metų srovė.

Palėpėje stūksome vėlyvo pavakario akivaizdoje. Šįkart nesislepiam. Priešingai - stengiamės atkapstyti tai, kas galimai yra paslėpta nuo senų laikų. Iš apačios nesklinda gardus firminio mamos daržovių troškinio aromatas. Vasarnamio sienos tartum kiauros stiklinės - tuščios ir nykios.

– Tai ką čia radai, kad taip skubiai mane išsikvietei? – primenu broliui apie popietinį skambutį, paraginusį mane kuo greičiau atsidurti sodyboje.

Stūksome palėpės kampe. Aleksas kuičiasi apdulkėjusioje kartoninėje dėžėje su šūsniu įvairių lapų: supeliję mūsų mokykliniai sąsiuviniai, tėčio darbo kalendoriai, pasenusios laikraščių skiautės. Per paskutinius dvidešimt metų šioje palėpėje tėvai prikaupė nemažai šlamšto.

– Kadangi primygtinai manęs reikalavai tau padėti išaiškinti Šeri, atvažiavau čia pasikuisti. Pamaniau, gal tėčio daiktuose rasiu ką nors naudingo, – atsitiesęs gręžiasi į mane. Rankoje gniaužia supelijusią popiergalių krūvą. Diskretiška veido išraiška vis labiau mane intriguoja.

– Kas čia?

– O čia labai įdomus radinys, kurį ne iškart taip lengvai atkasiau, – metęs užuominą paeina tolėliau. Stabteli prie į pirmą aukštą vedančių laiptų, žvilgsniu kviečia ant jų prisėsti. – Žinai, kad jaunystėje tėvas rašydavo laiškus?

– Laiškus? – susiraukęs tyrinėju Alekso rankų vartaliojamą popieriaus skiaučių krūvą. – Jis nemokėdavo sudėlioti nė vieno sakinio. Su rašinėliais mokykloj mums niekad nepadėdavo. Kokie dar laiškai?

– Pasirodo, rašyme jis nebuvo toks beviltiškas, kokiu dėjosi, – brolio balse pakvimpa ironija.

– Skaitei?

– Kol atvažiavai, spėjau akimis permesti tik kelias ištraukas. Žinai, stebiuosi, kad jis taip įdomiai rašė.

– Kaip tai susiję su Šeri?

– Su ja tai susiję tiesiogiai, Elijau, – dabar jis veria mane visai kitaip. Rimtai. – Visi šie laiškai neišsiųsti. Iš pradžių maniau, kad jis juos rašė mamai, bet pradėdamas rašyti jis kreipiasi ne į Rėją, o į Chéri. Iš pradžių maniau, kad čia tik mažybinis kreipinys. Kažkur esu girdėjęs, kad išvertus iš prancūzų kalbos reiškia vyšnią; arba dar Chéri galima asocijuoti su kreipiniais brangioji, mieloji ir panašiai. Bet paskaičius tekstą supratau, kad jis rašo Šeri Legrand.

– Tai kas ten parašyta? Ko tyli?

– O tu pats imk ir pažiūrėk, – į rankas įgrūda man vieną iš laiškų.

Padvejojęs, lyg bandyčiau atplūstančiai nuostabai pasirengti, peržvelgiu pageltusį popierių. Išblukęs tėvo rankraštis šoka jame. Žvilgsnis nutupia ant dailiai išraityto Šeri vardo. Krūtinę apninka švino debesis.