𝗥𝗔𝗨𝗗𝗢𝗡𝗔 | ✔︎

𝟷𝟶. | 𝚁𝙰𝙼𝚈𝙱𝙴̇ 𝚒𝚛 𝚄𝙶𝙽𝙸𝚂

༻  𝗘 𝗟 𝗜 𝗝 𝗨 𝗦  ༺

𝗧𝗥𝗘𝗖̌𝗜𝗔𝗗𝗜𝗘𝗡𝗜Ų vakarai man - savotiškas atsiskyrimas nuo realizmo sferos. Ne tik džiuginantis geležinio žiemos speigo atsitraukimas, bet ir į svaigulį vedantis santykis su audra.

Audra.
Taip ją vadinu.

Džiūgauju dėl šylančių orų ir už lango nedrąsiai stuksenančio pavasario, bet tuo pat metu ir nerimą jaučiu. Bjaurias žymes ant kūno spaudžia nuojauta, jog tuoj nušoksiu nuo sąmonės paribio ir nugrimsiu į duobę, kurioje Navija manęs niekada nebesuras. Ir vėl grįžau į senąjį nuolatinio sumišimo lygį. Šiltame žmonos glėbyje saugiai nuo pasaulio slėpiausi vos vieną vėlyvą naktį, grįžus iš Šeri Legrand namų. Tą kartą buvau bebaigęs pilnai įsitikinti, jog ji man - pats nuostabiausias ramybės ir saugumo šaltinis. Neatsiejama mano kūno dalis, be kurios aš negalėčiau žmogiškai funkcionuoti.

Bet kaip yra iš tiesų?

Iš tikrųjų aš esu geležis, o Navija... nesu tikras, kokios rūšies ji metalas, tačiau gerai žinau viena: deja, magnetas man ne ji.

Geležies atomus mano kraujyje vis stipriau traukia paslaptingas magnetas, apsisiautęs raudonu apsiaustu. Vieną dieną prigaunu save prisibijantį tų pavojų kurstančių jos liepsnų, tačiau kitą jau sėdžiu savo darbo kabinete, nusaldinta siela ir nutroškusia širdimi.

Galvoje sukasi filosofiniai klausimai:

Vertesnė ramybė ar ugnis?

Juk man reikia užuovėjos. Turiu tokią, patiektą tiesiai ant lėkštutės, tačiau lyg kūniškos tuštybės suniokotas luošis neriu į verdantį vėtros lauką. Kartais jaučiuosi bijantis, o kartais vis labiau priklausomas nuo nežinomybės. Ji jaudina.

Doloresa toli gražu neprimena pilko, blankaus atspalvio. Ji raudona. Burgundiška ugnis. Šarminga siela, žavi liepsna akyse. Ji turi stebuklingų galių. Galbūt to nesuvokdama nukreipia į save viso pasaulio akis. Visus mirtingųjų žvilgsnius. Jos atspalvis - ypatingas ir su kiekviena minute, praleista jaučiant jos kvėpavimą, tų šešėlių joje atrandu vis daugiau. Bijau, kad bus per daug.

– Žinai, kartais man atrodo, kad vaikštau pas tave visai be reikalo, – užsimano su manimi garsiai apsvarstyti savo sistemingų vizitų į šį kabinetą svarbą.

Užsimeta laibą koją sau ant kelio, tingiai sukrenta į sofos atlošą. Atrodo bejėgė tarsi vaikas, nerūpestingai pasiklydęs jį užgrobusiose mintyse. Tačiau sidabrinis jos žvilgsnis užkuria manyje daugybę priešpriešų tokioms išoriškoms jos iliuzijoms. Šis žvilgsnis tarsi menas, kurio dar nepažinau.

Ar pažinsiu?

– Kodėl taip manai? Kalbėjimasis dar niekam nepakenkė.

– Tiesa, – pritaria. – Bet tu turi gerokai rimtesnių pacientų. Mane čia atsiuntė tik dėl galvos skausmų, kurių paskutiniu metu aš net nebejaučiu. Ką tu su manim veiki? Mes tik šnekamės apie asmeninį mano gyvenimą ir beprasmiškai analizuojam jo smulkmenų nuotrupas.

– Ne beprasmiškai, – paprieštarauju. – Kuo daugiau gilinsimės, tuo geriau vienas kitą pažinsim.

– Abipusiu pažinimu man čia nekvepia, – kelios pretenzijos pasigirsta jos balse. Tembras švelnus it aksomas, nors dega tuo pačiu; dega mano kraujas.