𝗥𝗔𝗨𝗗𝗢𝗡𝗔 | ✔︎

𝟺. | 𝙹𝙰𝚄𝙽𝙴𝚂𝙽𝙴̇

༻ 𝗘 𝗟 𝗜 𝗝 𝗨 𝗦 ༺

𝗣𝗜𝗥𝗠𝗢𝗦𝗜𝗢𝗦 sausio dienos. Mintis sujaukę įvykiai ir savotiški gyvenimo perversmai jau užnugary. Pastarasis tarpšventinis laiko periodas buvo tikras iššūkis. Nors greičiau turėčiau teigti, kad iššūkio titulu vainikavosi mano dienos, praleistos namuose. Rodos, lyg alinantis darbas tuo pat metu ir gydytų tam tikros rūšies žaizdas. Psichologo kėdė man buvo kaip specifinė adata, skirta siūti gyvenimo paliktas įpjovas.

Išvada, lyg nebešviečianti kelrodė žvaigždė, nukritusi voliojosi man po kojomis - per pastaruosius mano sąžiningo pasišventimo darbui metus aš nutolau ne tik nuo Navijos, bet ir nuo saugiausios savo užuovėjos - namų.

Stebiuosi, kad anksčiau taip nuoširdžiai džiaugdavausi namų ramybe ir darna, o dabar tie rutina atsiduodantys puvėsiai mane alergizuoja. Atpratau laiką leisti savo paties namuose ir tai skamba taip apgailėtinai, kad nė nesiverčia liežuvis šio tragizmo sprausti į ironijos rėmus. Man nebuvo nei juokinga, nei šmaikštu. Tačiau neturėjau laiko savo susivėlusio gyvenimo šukuoti nuo pačių šaknų.

Praūžus Naujiesiems Metams mane ėmė šaukti pareiga visa galva nerti į psichologo vandenis. Vos tik peržengiau darbo kabineto slenkstį, visos slėgusios šeimos problemos, rodos, tarsi nusiplovė. Užmiršau absoliučiai viską: ir vis dar sopulius manyje budinančią tėvo mirtį, ir ištisus metus, dėl engiančio kovojimo su jo silpstančia sveikata, kamuojančią nemigą. Netgi iš plaučių išbiro visi akmenys, kuriuos tenai paliko lavoniška Kalėdų naktis Navijos glėbyje.

Nenoriu prisiminti ir vėl, nutirpsta mintys, darbas greitai padės užsimiršti.

Ir iš tiesų. Nuobodžiai sukinėjausi kėdėje, sau tarp pirštų maigydamas tušinuko šerdelę. Klausiausi monotoniškų sieninio laikrodžio tiksėjimų ir neilgai trukus minčių našta aplengvėjo. Naujos, bet kurią akimirką turėsiančios pasirodyti pacientės laukimas naštą nuo manęs tirpdė kaip ledą nuo krūtinės.

Kilsteliu akis. Tarpdury pasirodo laukta pacientė. Marmurine veido išraiška mesteli man tylų pasisveikinimą, o aš žvilgsniu pasiūlau jai prisėsti ant sofutės priešais. Nuseku ją smalsiu žvilgsniu: neįtikėtino juodumo, pilnai kaklo nedengiantys plaukai, sukūrę amą atimančią harmoniją su ryškiu raudono atspalvio puspalčiu. Nusimetusi jį nuo pečių, mergina praeina greta stypsančią pakabą pro šalį. Užuot tvarkingai pakabinusi drabužį, padaro iš jo kvadratą primenančią pagalvėlę sau ant kelių. Įsitaisiusi sofos kamputyje, pagaliau išdrįsta pakelti į mane akis. Neišmatuojamos pilkumos gelmė glūdi paprastame žvilgsnyje, o raudonos jos lūpos suformavusios rimtą liniją.

Greitai atsitokėju. Pasispirdamas kojomis, kėde privažiuoju arčiau. Mudu skiria minimalus ofiso staliukas su tuščia gėlių vaza garbingame jo centre. Prisiminęs manieras, pasiūlau jai savo ranką. Mano delno liepsna ima kurpti chemines reakcijas su lediniais jos pirštų galais.

Ne juokais sutrikusi kraujotaka.

Arba tik lauke siautėjanti pūga, kvaily!  akimirką manyje ima megztis absurdiškos vidinių balsų diskusijos, tačiau išvaikau jas lauk.

– Aš Elijus.

– Doloresa.

– Jus pas mane siuntė neurologas, tiesa? – klestelėjęs atgal į kėdę, sumetu vieną koją ant kitos. Sunėręs pirštus imu jaustis nejaukiai, nes pradeda kamuoti keistas nervinis tikas, lyg neturėčiau kur padėti rankų.

Pritardama ji linkteli.

– Keista, nes dažniausiai siuntimus gaunam iš šeimos gydytojų. Ėjote pas neurologą, o netikėtai atsidūrėt pas psichologą? – lyg jai, lyg sau vypteliu.