Demono vaikas (VI dalis)

Pirmas skyrius. Bandymas padėti (1)

1951 metai, Balandžio 23 diena

Raveną supo beribė tamsa. Tuštumoje skambantys vaitojimai kvietė ateiti. Dairydamasi aplinkui ji bandė ką nors pamatyti, ir tik vėliau priešais save įžiūrėjo daugybę keistų, beformių būtybių. Šmėklos. Nesuskaičiuojama begalė jų vis artėjo... Mergaitė išsigandusi sustingo. Nebežinojo, ką daryti toliau. Beliko tik sprukti arba pasiduoti, tačiau abu pasirinkimai atrodė neįtikėtinai sunkūs. Ji sudrebėjo iš nevilties, o šmėklos jau siekė jos esybės savo perregimais pirštais, mėgindamos nusitempti į pragaištį. Šaltas alsavimas stingdė išvargusį kūną. Bet priešintis ji nepajėgė, nes kitoje pusėje laukė tik dar daugiau šmėklų, tykančių įtraukti į tamsą. Išplėtusi akis mergaitė sekė kiekvieną jų judesį. Kad ir kaip nesisekė, turėjo vilties iš čia ištrūkti.

– Nepasiduok, – sukuždėjo ji sau. – Nepasiduok...

Skausmas vėl grįžo, tik dabar buvo kur kas stipresnis nei anksčiau. Tuo metu šmėklos pačiupo už kojų, taip priversdamos Raveną suklupti, ir pradėjo tempti ją gilyn į bekraštę juodumą. Žemę klojantys aštrūs akmenys raižė kojas, keldami nenusakomą skausmą. Negalėdama ištrūkti ji ėmė blaškytis ir į visas puses svaidyti psi energiją, nors nujautė, kad tai nepadės – šioje vietoje ji buvo beginklė. O šmėklos tik dar atkakliau ją laikė. Nesuskaičiuojama gausybė rankų tarsi čiuptuvai keliavo nuo kojų, tvirtai apsivijo krūtinę, kol galiausiai pasiekė ir galvą.

– Ne!.. – skausmingu balsu suriko Ravena, bet praplėšusi akis suprato einanti tamsiu koridoriumi, o visai šalia jos ramiai žingsniavo Melburnas. Mergaitė nejučia įsitempė, tarsi jis užpultų ją taip pat, kaip tos šmėklos, ir nors stengėsi nesukelti nė garso, jos žingsnių aidas atsimušė į sienas. Jiems už nugarų ėjo sargybiniai, nesuteikdami jokio šanso pasprukti. Jau prieš tai nepavyko to padaryti, todėl ji žinojo, kaip beprasmiška būtų bandyti dabar.

Ravenai jau iki gyvo kaulo buvo įgrisusi ši niūri, jėgas siurbianti Tamsos tvirtovė, bet ji jautėsi bejėgė, nes vis dar negalėjo pilnai naudotis savo galiomis, kad ištrūktų į taip trokštamą laisvę, kur jos laukė draugai ir artimieji. Veidas atrodė išblyškęs, lūpos neprasižiojo ir neišleido nė garselio – pasipriešinti nedrįso, vis tiek niekas jos neklausys. Žodžiai čia nieko nereiškė, Tasdaras buvo vienintelis, galintis kontroliuoti jos kūną ir protą.

Melburnas tuo metu oriai žengė į priekį. Jo akys buvo įsmeigtos į tolį, o ilgi plaukai kaip lengvas šilkinis šydas taršėsi už nugaros. Ravenai atrodė, kad jis apie nieką negalvoja. Jokių jausmų, tarsi jį būtų kas nors pakeitę, užvaldę jo gyvenimą... Ji jau anksčiau tai pastebėjo, bet nežinojo, kodėl tas žmogus tarnavo Tasdarui, jei iš tiesų prieštaravo jo planams, juk galėjo pasipriešinti ir tiesiog išeiti. O gal taip pat, kaip ir ji, tik bandė apsaugoti tuos, kuriuos myli?

Kelio buvo nebedaug likę, todėl mergaitė sudrebėjo iš baimės, o netrukus atsidūrė prieš rubinines, šiurpą keliančio padaro akis, pritvinkusias begalinio, jai nesuprantamo pykčio. Krūptelėjusi žengė žingsnį atgal, bet ragindamas paklusti į priekį ją stumtelėjo sargybinis. Rūstus tėvo žvilgsnis tarsi pervėrė ją kiaurai.

– Ir ką pasakysi dabar, Ravena? – pagaliau prakalbo jis.

– O ką turėčiau? – Ravena suvirpėjo vien nuo griežto jo balso tono, įtemptai galvodama, kodėl jis ir vėl ją pasikvietė, juk žinojo, kad neišpeš nė žodžio apie tai, ką ji veikė Tamsos karalystėje.

– Kuo puikiausiai žinai, – tvirtai atrėžė Tasdaras ir sekundėlę tylėdamas primerkė akis. – Nejaugi visą tą laiką taip ir tylėsi? Ar bent nutuoki, kaip per tave turėjo kentėti Arela? O gal tau jau neberūpi?

– Niekada nesakiau, kad man ji nerūpi, – piktai mestelėjo mergaitė. – Bet savo planų irgi negaliu išduoti.

– Ir gerai, nes tau pasisekė, Arelos šioje tvirtovėje nėra! – skėstelėjo rankomis demonas. – Gali džiaugtis, nes jos gyvybei pavojus nebegresia, bet tai dar nereiškia, kad išsisukai iš padėties ir pati iš čia ištrūksi. Ir žinai kodėl? Niekam tavęs nebereikia, net tavo motina pabėgo iš požemių be tavęs. Argi ne skaudu?