Demono vaikas (VI dalis)

Dešimtas skyrius. Užmaršties pasaulis (3)

Gordoną kankino Užmaršties pasaulyje tvyranti tamsa. Kurį laiką jis buvo netekęs sąmonės, o pabudęs sunkiai galėjo suvokti, kur esantis. Galvą taip diegė, kad vos įstengė tverti, atrodė, tarsi kas nesustodamas kaltų į ją kūju. Po savimi jis juto šaltas akmenines grindis ir pabandė pakilti, bet trukdė supančiotos rankos, kurių net ir stengdamasis nepajėgė išlaisvinti. Taip besimuistant, grandinės nutrynė iki kraujo, tad jis galiausiai liovėsi ir sunkiai atsiduso iš nevilties. Atmintyje aiškiai iškilo vaizdai iš to, kas nutiko prieš patenkant čia. Kartu su Ravena jie slėpėsi nuo šmėklų ir Aladoro, o tada... Išsigandęs Gordonas apsidairė Ravenos, tačiau buvo per daug tamsu, kad ką nors įžiūrėtų. Blogiausia tai, kad niekur nejuto jos energijos, galbūt Ravena išvis net ne čia. O gal jai kaip nors pavyko pabėgti? Gal Aladoras jos nesučiupo?

– Pagaliau nubudai, – staiga tiesiai priešais jį atsklido pašaipus balsas. – Nesitikėjau, kad bus tiek vargo, norint tave sugauti. Turėjau siųsti visą Šmėklų gvardiją, jog tave surastų, bet kad ir kaip gerai moki slėptis, nuo manęs nepaspruksi.

Gordonas sunkiai pakėlė galvą, susidurdamas su ryškiai raudonai žibančiomis demono akimis. Jo didelis grėsmingas kūnas tik dar labiau priartėjo ir Gordonui net pašiurpo oda nuo tos negatyvios energijos, kurią jis skleidė. Tokios tamsios neturėjo netgi pats Tasdaras, o gal jam taip atrodė, nes prie jo per tiek metų jau spėjo priprasti. Žinoma, Aladoras kadaise buvo vienas iš Pirmapradžių dievų, kuris vėliau pasuko neteisingu keliu, akivaizdu, kad savyje nešiojo gryną tamsą ir blogį.

– Aladorai... – pro dantis iškošė žynys, ir vėl mėgindamas išsivaduoti iš gniaužtų. Tačiau pastangos buvo bevertės, pančiai varžė rankas pernelyg tvirtai.

– Malonu susipažinti, – toliau su pašaipa kalbėjo jis. – Tikriausiai esi daug apie mane girdėjęs.

Gordonas į tai nieko neatsakė. Vis didesnis įniršis tvenkėsi viduje, bet jis turėjo nusiraminti ir galvoti racionaliai, kitaip niekada iš čia neištrūks ir nepadės Ravenai grįžti atgal į savo kūną. Akimirką jis bandė tikėti, kad galbūt ji nebe Užmaršties pasaulyje, galbūt kaip nors sugrįžo pati, bet tas mintis netrukus užgožė abejonės. Juk ji negalėjo taip greitai atskleisti savo galių, kurias paveldėjo iš Arelos, kad įveiktų visas tas šmėklas Šnabždesių girioje.

– Nespurdėk, vis tiek nepaspruksi, – tarsi perskaitęs jo mintis išsišiepė Aladoras. – Argi nesupranti, kad stengiesi tik be reikalo? Tu neišvengsi to, kas būtina, pats žinai, kad anksčiau ar vėliau tavęs laukia skausminga mirtis.

– Man gali daryti, ką nori, – piktai atkirto Gordonas. – Bet paleisk mergaitę.

– Turi omenyje tą, kuri buvo su tavimi? – demono akyse žybtelėjo susidomėjimas.

– Ką jai padarei? Kur paslėpei Raveną?

– Raveną? – Aladoras nustebęs atsitraukė. – Nori pasakyti, kad čia pakliuvo paties Tasdaro dukra?

– Nejaugi manai, kad jis leistų pasiimti jos sielą? – šyptelėjo vyras. – Žinau, kad Ravena čia, nes nieko negali jai padaryti, kol nesulauksi vidurnakčio. Be to, norėdamas gauti jos sielą turėtum sunaikinti kūną, o tai sugeba tik Mirties demonas.

– Mergiotė šiuo metu mažiausia mano problema, – primerkęs akis jis atidžiai nužvelgė Gordoną nuo galvos iki kojų. – Ne be reikalo siunčiau šmėklas, kad tave surastų. Neketinu atiduoti tavęs Mirties demonui, tavo siela bus reikalinga man, nes tik pasiėmęs ją atgausiu savo tikrąjį pavidalą, o tada būsiu dvigubai stipresnis nei dabar.

Žynys apstulbęs sustingo, bandydamas suvokti jo žodžius. Taip, jis žinojo, kad Aladorui reikėjo žmogaus sielos, norint atgauti savo ankstesnįjį kūną, būtent todėl tiek metų ieškojo kuo stipresnės, nes kitaip sutartis su Mirties demonu neveiks. Juk kažkada Aladoras buvo miręs nuo Azaros rankos, tačiau Memnochas jo pasigailėjo ir pilnai nesunaikinęs sielos pavertė jį pusiau šmėkla. Jau gerokai prieš tai Aladoras perėmė valdyti Užmaršties pasaulį, perleisdamas Tamsos karalystę savo sūnui, tad pačiam tapti šmėkla buvo visai palanku. Didžiausia mįslė – kaip Azarai pavyko įveikti nemirtingą dievą, bet klausimų kėlė ir tai, kodėl Aladoras nepasirinko kažko geresnio. Gordonas jau kurį laiką nebuvo toks stiprus, kaip anksčiau, nes prarado dalį savo galių, perduodamas Žynių simbolį Godai.