Demono vaikas (VI dalis)

Šeštas skyrius. Sunkus susitaikymas (2)

Išaušo rytas. Už horizonto pakilusios saulės spinduliai palengva skverbėsi pro permatomą užuolaidą ir nuklydo per kambarį, tiesiai ant išvargusių veidų. Eliza klūpėjo prie lovos, atrėmusi galvą į minkštus patalus, o šalia jos įsikniaubusi Agnesė kietai miegojo. Tačiau moteris visą naktį budėjo prie Gordono ir miegoti nesiruošė, negalėdama leisti, kad jam kas nors nutiktų. Ji buvo tik trumpam užsnūdusi, o prabudusi akimirką dairėsi aplinkui, mėgindama suvokti, kur esanti. Tuo metu Agnesės galva pakrypo į šoną ir ji iškart įsmeigė akis į Gordoną.

– Jis gyvas, – liūdnai sukuždėjo Eliza. – Bet jo būklė vis dar labai sunki. Privalau jam kaip nors padėti...

Prisiminus tai, kas nutiko naktį, visą kūną nukrėtė šiurpas, ir moteris papurtė galvą, lyg tai padėtų viską užmiršti. Melburnas pasirodė kaip niekingas bailys, užpuolė visiškai bejėgį žmogų ir apsidžiaugė savo pergale.

– Ir ką dabar darysime? – sunerimusi paklausė Agnesė.

Eliza giliai atsidususi pažvelgė į priešais ją bejėgiškai gulintį Gordoną. Pirštai nevalingai palietė jo ranką, tarsi tokiu būdu ji bandytų jį paguosti, nors greičiausiai jis to prisilietimo nė nejuto.

– Nesijaudink, aš juo pasirūpinsiu, – nenoriai nusišypsojo moteris. – Dar kartą pamėginsiu jį išgydyti, tikriausiai buvau per daug nusilpusi, dėl to mano energija nesuveikė.

– Aš galėčiau tau padėti, juk iš dalies tai mano kaltė, kad Melburnas čia pasirodė ir jį sužeidė.

– Nekaltink savęs, vienintelis čia kaltas Melburnas. Jeigu ne jis, Gordonas nebūtų pakliuvęs į tokią sunkią padėtį.

– Kaip manai, kodėl jis tai padarė? – sujudo savo vietoje Agnesė. – Turiu omenyje, jis sakė atvykęs čia dėl manęs, bet kai suprato, kad nieko neišeis, užpuolė Gordoną ir tik tada pabėgo.

– Nori pasakyti, jo tikslas buvo ne tik pasiimti tave?

– Nežinau, tai paaiškintų, kodėl jis taip pasielgė su Gordonu.

Eliza susimąsčiusi kurį laiką tylėjo. Galbūt Agnesė ir sakė tiesą, tačiau užpuolimo priežasties nė viena iš jų nuspėti negalėjo, tad galvoti apie tai šiuo metu atrodė beprasmiška, vietoj to reikėjo imtis veiksmų. Nors kojos ir buvo nutirpusios, ji palengva pakilo nuo grindų ir pasilenkusi arčiau pataisė išsitaršiusius Gordono plaukus.

– Gerai, galime pamėginti kartu, – galiausiai prakalbo. – Blogiau vis tiek nebus.

Uždėjusi abu delnus jam ant krūtinės, moteris susikaupė ir kelis kartus giliai įkvėpė oro. Agnesė padarė tą patį, tik uždėjo rankas žemiau ant pilvo, kur buvo Melburno kalavijo palikta žaizda. Po kelių akimirkų Gordono kūną apgaubė švelni magiška šviesa, bet į tai jis nė kiek nesureagavo.

– Keista, – atkakliai stengdamasi susitelkti vien į gydymą sušnabždėjo Eliza. – Mūsų gydomoji energija veikia puikiai, bet Gordono žaizdų neišgydo.

– Ką visa tai reiškia? – suraukė antakius mergaitė.

– Nežinau, taip dar nėra buvę, – susirūpinusi ji patraukė rankas ir minutėlę stebėjo Gordoną. – Juo labiau, kad mes gydome jį dviese, bet nė vienos iš mūsų energija nepadeda.

– Tuomet kaip mes jį išgelbėsime?

Tačiau Eliza atsakyti negalėjo, neįstengdama suvokti, kodėl nutiko būtent taip. Jeigu ir toliau nepavyks jo išgydyti, kils tik dar didesnis pavojus gyvybei. Ji turėjo tučtuojau surasti išeitį, nes tokia padėtis vis labiau varė į neviltį. Ir ką ji dabar turės pasakyti Arelai? O taip nenorėjo jos skaudinti, ji jau prisikentėjo pakankamai... Eliza žinojo, kad iš dalies pati buvo kalta dėl to, kas nutiko, juk Gordonas jau prieš tai sakė jaučiantis, jog kažkas juos stebi, bet vis tiek nusprendė rizikuoti ir vykti į Dvasių karalystę, palikusi jį vieną. Jei būtų žinojusi, kad šitaip nutiks, jokiu būdu nebūtų pasielgusi taip neapdairiai...