Demono vaikas (VI dalis)

Penktas skyrius. Grėsminga kova (2)

Kad ir koks skausmas kankino, Gordonas iš lėto pramerkė akis ir pakreipė galvą į tą pusę, kur ant grindų vis dar gulėjo Godos lazda. Judėti sekėsi sunkiai, bet palengva ištiesęs ranką pamėgino ją pasiekti, tačiau ji buvo per toli. Staiga sunkus batas nusileido jam ant riešo, taip priversdamas surikti iš skausmo ir susivaldyti nuo tolimesnių veiksmų. Tuo metu ant sienos kabantis laikrodis išmušė vidurnaktį.

– Pagaliau atsipeikėjai, – išsišiepė Melburnas ir išsitraukęs kalaviją nukreipė jį į priešininką. – Ar pagaliau pasiduosi, ar reikės perpjauti gerklę kaip gyvuliui?

– Tu neišdrįsi, – iškošė Gordonas, ir nors grėsė mirtinas pavojus, jo veidas išliko ramus.

Melburnas suraukė antakius, kalavijo smaigalys nuslydo priešininkui prie kaklo, bet smūgis į ranką išmušė ginklą ir šis žvangėdamas trenkėsi į grindis. Apsigręžęs vyras susidūrė su pykčio kupinomis Agnesės akimis, nukreiptomis tiesiai į jį. Nedelsdama, kol jis imsis veiksmų, ji ir vėl puolė, paskleisdama jo pusėn psi energiją. Melburnas buvo priverstas atsitraukti, o tuo pasinaudojęs Gordonas pagaliau atsistojo ant kojų. Šoną pervėrė tik dar aštresnis skausmas, šlapi nuo kraujo marškiniai lipo prie kūno, bet jis turėjo suimti save į rankas ir padėti Agnesei. Viena prieš Melburną ji buvo per silpna.

Tik dabar jis atkreipė dėmesį, jog sargybiniai, kuriuos užsiundė Melburnas, be sąmonės gulėjo ant grindų, o tai suteikė pranašumo, nes priešininkas liko čia vienas. Tol, kol jis buvo užsiėmęs su Agnese, Gordonas galėjo pasiimti lazdą. Deja, jo judesiai buvo per lėti, žengiant kiekvieną žingsnį nudiegdavo šoną. Bet jis privalėjo pasistengti dėl Pirmapradžių deivių, kurios tikėjo jo jėgomis. Jokiu būdu negalėjo jų nuvilti. Privalėjo išgelbėti Arelą... Net suspaudė širdį pagalvojus, ką Tasdaras jai padarys, ir vėl įkalinęs požemiuose.

Tos mintys skatino Gordoną nepasiduoti ir kovoti toliau, net jei teks paaukoti gyvybę. Lazda buvo jau visai čia pat, tereikėjo ištiesti ranką, bet pastebėjęs, ką jis daro, Melburnas vikriai atšoko nuo Agnesės ir paskleidė jo pusėn psi energiją. Gavęs smūgį, žynys susmuko ant grindų, o priešininkas pasiruošė smogti dar kartą.

– Melburnai! – staiga visą jo kūną pervėrė pažįstamas moteriškas balsas ir iš nuostabos jo ranka sustingo ore.

Gordonas palengva pakilo ir išvydęs Elizą skausmingai nusišypsojo. Turėjo pripažinti, kad šiuo metu jos pagalba jam itin praverstų, juk negalėjo leisti laimėti priešui.

– Nedrįsk! – įsiutusi sušnypštė moteris, tvirtai gniauždama kumščius ir nė sekundei neatitraukdama akių nuo Melburno. – Manai nesupratau, kad pasiųsti karius į Dvasių karalystę buvo tavo darbas? Tik nesupratau, ko tu sieki taip elgdamasis.

– Nesitikėjau, kad taip greitai su jais susitvarkysi, – pagaliau nuleisdamas rankas puse lūpų šyptelėjo jis. – Buvai ne viena?

Ignoruodama klausimą Eliza nukreipė susirūpinusį žvilgsnį į Gordoną, tikrindama jo padėtį, nors nujautė, kad jam prastai. Visai netoli jo stovėjo įsitempusi Agnesė, pasiruošusi bet kurią akimirką pulti. Jos rankos švytėjo nuo psi energijos, krūtinė sunkiai kilnojosi, o išsitaršę ugniniai plaukai krito ant veido ir pečių.

– Atėjai atsiimti Agnesės, ar ne? – moteris vėl pasisuko į vyrą. – Bet tu negali to padaryti.

– Ir kas man uždraus? – pašaipiai atkirto jis. – Manai, kad taip paprastai atiduosiu ją tau? Tiek daug metų nesirodei mano gyvenime, o dabar tikiesi, kad taip lengvai tavimi pasitikėsiu? O jeigu tu vėl ją paliksi?

– Pats puikiai žinai, kad dėl mano dingimo kaltas Rodžeris. Jeigu ne jis, niekada nebūčiau palikusi Azryato.

– Žinai ką? O man atrodo, kad tai tik paprasti pasiteisinimai! Nejaugi tikrai buvai tokia naivi ir patikėjai jo melu? – teatrališkai skėstelėjo rankomis Melburnas. – Pripažink, kad pabėgai savo noru, bet po to pradėjai justi kaltę, nes palikai Agnesę vieną, todėl ir grįžai.