Demono vaikas (VI dalis)

Keturioliktas skyrius. Įvykdytas planas (2)

Pagaliau atsidūrusi Tamsos dimensijoje, Arela stipriau susisupo į apsiaustą ir baugiai apsidairė. Nors aplinkui tvyrojo tamsa, aiškiai įžiūrėjo kelią priešakyje. Tiesiai po kojomis driekėsi sausa suskeldėjusi žemė, o danguje, tarytum šviesą skleidžiančios mažos liepsnelės, viena po kitos žybčiojo daugybė raudonų žvaigždžių. Dar niekad neregėtas vaizdas pakerėjo iškart, tačiau ji privalėjo sutelkti dėmesį kitur ir įvykdyti savo užduotį, juk kelio atgal nebebuvo. Portalas užsidarė, palikdamas Tasdarą kitoje pusėje, ir dabar juos vieną nuo kito skyrė daugybė kilometrų.

Arela nejučia palietė ant kaklo kabantį amuletą. Kristalas žibėjo ryškiai raudonai, tuo pačiu apšviesdamas aplinką. Tik dabar moteris suprato, ką Tasdaras turėjo omenyje sakydamas, kad ji lengvai ras kelią iki Užmaršties pasaulio vartų. Visa Tamsos dimensija buvo tarytum milžiniška juoda erdvė, o ji stovėjo ant vienintelio joje esančio žemės paviršiaus. Tolyn vedantis kelias jungėsi iš daugybės ore skrajojančių salų ir nuklysti nebuvo kur, nebent nukristum į apačią. Kas laukė ten, ji nė žinoti nenorėjo, tad vis dar gniauždama amuletą patraukė tolyn. Juk neaišku, kiek užtruks, kol pasieks Užmaršties pasaulį, o privalėjo spėti iki vidurnakčio.

Kad nereikėtų visą kelią eiti, Arela nusprendė naudoti teleportaciją ir taip įveikti didesnius atstumus greičiau, bet po kurio laiko ėmė sekti magiška energija ir jai teko sustoti, nes norėjo pasitaupyti galias vėlesniam laikui. Salelės, kuriomis ji keliavo, beveik visos atrodė vienodai. Visiškai juodi be lapų medžiai stiebėsi į dangų, o tarp šakų kur ne kur raudonai degė akys. Tik stabtelėjusi pailsėti ir geriau į jas įsižiūrėjusi, Arela suprato, jog tai varnos. Tokios pat su raudonomis akimis sukiojosi ir Tamsos karalystėje, o tai liudijo, kad prie šios neįprastos vietos nagus prikišo Tasdaras. Jau nuo to laiko, kai Zurato veidrodyje buvo įkalintos Ravenos galios, ši vieta priklausė jam. Jis ją pasisavino, norėdamas prieiti prie jos galių ir sustiprėti.

Kurį laiką moteris stovėjo vienoje vietoje ilsėdamasi, žvarbus vėjas talžė jos sunerimusį veidą. Ji nežinojo, kur tiksliai Užmaršties pasaulio vartai, bet meldėsi, kad nenuklydo, juk galbūt jie bus kur nors šioje erdvėje. Tikėdamasi, jog eina teisingu keliu, Arela pajudėjo iš vietos. Netrukus priešais ją atsivėrė praraja, bet tokia siaura, kad galėjo peržengti ant kitos skrajojančios salos vos vienu žingsniu. Moteris pažvelgė į apačią, bet iš ten sklido vien tamsa. Tuo metu šaižus varnų karksėjimas privertė krūptelėti ir ji staigiai apsigręžė. Nuo medžių pakilęs juodas varnų debesis žaibo greičiu šovė jos pusėn.

Arela nespėjo atsitraukti ir slystelėjusi krito į prarają. Akimirką manė, kad jau viskas, nebepadės Ravenai ir tik beprasmiškai žus bandydama, bet vienoje stataus skardžio pusėje, iš po sausos suskeldėjusios žemės rangėsi storos medžių šaknys. Tvirtai į jas įsitvėrusi, moteris nustojo kritusi. Mėgino užsigriebti ir antrąja ranka, nes su viena vos išsilaikė, bet norėdama tai padaryti pirmiau turėjo perkelti kūno svorį. Kojomis įsirėmusi į uolos kraštą, ji sugebėjo pasistūmėti viršun, ir dabar jau abiem rankomis įsikibo į šaknis. Uolos gabalas, ant kurio prieš tai ji laikėsi, nuskilęs nukrito žemyn.

Arela išsigandusi pažvelgė į apačią, bet stengdamasi nepanikuoti nukreipė žvilgsnį viršun. Varnos po truputį išsiskirstė ir pakilusios į juodą dangų nuskriejo tolyn, o jų skardūs balsai nutolo. Tolygiai kvėpuodama ji bandė bent šiek tiek aprimti, kad galėtų susitelkti į teleportaciją, juk puikiai matė, kaip atrodė sala, per kurią turėjo eiti. Nors sekėsi sunkiai ir atrodė širdis tuoj iššoks per gerklę, teleportuotis pavyko sėkmingai ir jos kojos pagaliau atsidūrė ant kietos žemės.

Po to Arela kurį laiką ėjo neskubėdama, spausdama sau prie krūtinės amuletą, tarsi bijodama jį prarasti. Vis dėlto, tik jo dėka čia pateko, kaip nors jį praradusi nebegalėtų grįžti atgal, o dar blogiau – nebegrįžtų ir Ravena. Arela turėjo kovoti, nesvarbu, kas jos laukė priešakyje, bet niekaip neapleido mintis, jog tai ne viskas. Tasdaro žvilgsnis parodė daugiau nei veiksmai, ir nors ji tiksliai nežinojo, kas nutiks, nujautė, kad kažkas siaubingo. Tačiau iš minčių prižadino kraują stingdantis klyksmas, ir išsigandusi Arela pakreipė galvą jo pusėn. Iš tolumos jos link grėsmingai plūdo neaiški juoduma. Ji turėjo kuo greičiau iš čia dingti, bet kai pažvelgė į kelią, juoduma jau plėtėsi ir ten. Jokios išeities nebuvo, nebent šokti per skardį ir užsimušti, tad tik teko ruoštis tam, kas laukė. Žūti ji čia nesiruošė.