Pirmas skyrius. Bandymas padėti (2)

186 23 0
                                    

Pramerkusi akis Arela kelis kartus sumirksėjo, norėdama priprasti prie šviesos, ir sunkiai pakėlusi galvą apsidairė. Jau buvo išaušęs rytas, saulės spinduliai skverbėsi pro plonas užuolaidas ir šildė neįprastai išbalusį veidą. Tik pasirėmusi ant alkūnės, ji suprato užmigusi ant sofos svetainėje, o kažkas, nenorėdamas drumsti jos poilsio, rūpestingai apklojo ją antklode. Prisiminusi vakarykštės dienos įvykius, moteris jau norėjo pakilti, bet tuo metu girgžtelėjo durys ir krūptelėjusi ji metė žvilgsnį jų pusėn.

– Jau pabudai? – Ariadna nelaukdama puolė prie sofos ir padėjo garuojantį kavos puodelį ant stalo. – Pasidariau sau, bet tau, matyt, reikia labiau.

Arela tingiai nuleido kojas per sofos kraštą, bet vis dar liko apsigobusi antklode.

– Kaip jautiesi? – susirūpinusi pažvelgė į ją sesuo.

– Siaubingai, – moteris susiėmė už galvos ir sukuždėjo taip, lyg gerklėje būtų pilna smėlio. – Aš nepadėjau Gordonui, nežinia, kas dabar jam nutiko.

– Jis sugrįš, pamatysi. Nėra dėl ko jaudintis.

– Bet praėjo jau visa naktis ir iš jo jokių žinių. Plius tai, kad mūsų ryšys dar nėra tinkamai atsikūręs, tad negaliu tiksliai pasakyti, kaip jis šiuo metu jaučiasi.

– Suprantu, koks jis tau svarbus, bet pagalvok ir apie save, – mergina truputį nedrąsiai prisėdo ant krašto ir prisislinko arčiau. – Atrodai prastokai, turėtum deramai pailsėti.

– Negaliu ilsėtis, kai aplinkui vyksta tokie dalykai, – ji stipriai suspaudė puodelį, ir nors karšta arbata degino delnus, jo nepaleido. – Nepamiršk, kad Rebeka ir Ravena vis dar pas Tasdarą, negalime visko taip palikti. Prisimeni, ką Lorena sakė, jis užbūrė Žemutinius požemius, kad niekas negalėtų ten patekti.

– Visus burtus įmanoma įveikti, tereikia rasti būdą, – guodė ją sesuo. – Žinau, ką sakysi, kad nieko apie tai neišmanau, bet Tasdaras nelaikys užbūręs tų požemių amžinai, o jeigu ne, burtai savaime išsisklaidys, kaip ir dauguma kitų.

– Tasdaras stiprus, jo burtai išsisklaidytų nebent po daugelio metų, – nusivylusi sunkiai atsiduso moteris. – Galbūt pavyktų ką nors rasti, vis tiek ieškosime, kaip padėti Linai. Beje, o kur Lorena? Su ja mes apie tai kalbėjome...

– Iš pat ryto išvyko tvarkyti kažkokių reikalų, o Aristėjo taip pat nėra, juk jam reikia prižiūrėti Šešėlių karalystę, ir taip dar daug ko nepadarė, nes be Gordono viskas kur kas sudėtingiau. Bet jis sakė perduoti naujienas, kad prireikus galėtų padėti.

– Suprantu... – nutęsė susimąsčiusi Arela, keldama puodelį prie lūpų. – O kodėl tu čia? Tikriausiai nemažai įvyko, kol buvau uždaryta.

Prisiminusi, kodėl atvyko į Azryatą, Ariadna panarino galvą, įsmeigdama žvilgsnį į savo batus.

– Kai sužinojau, kad esi nelaisvėje, siaubingai dėl tavęs jaudinausi, maniau, jau pabaiga ir Tasdaras tave nužudys, – nejučia prisipažino ji.

– Ne, jis pagrobė mane tik dėl to, kad galėtų šantažuoti Raveną. Jeigu ne jūs, tikriausiai niekada nebūčiau pasprukusi, nes Gordonas per silpnas, kad būtų susitvarkęs vienas, o mano pačios galios, kaip žinai, ne visos veikia. Džiaugiuosi, kad mane palaikai, pastaruoju metu išties nelengva.

– Taip, žinoma... – išlemeno mergina. – Tiesą pasakius, atvykau pas tave dėl kitos priežasties.

– Kokios? – Arela nustebusi pakėlė akis.

– Aš tik... – neramiai sujudo ji. – Norėjau paklausti... ar galėčiau kuriam laikui apsistoti pas tave? Jau anksčiau planavau apie tai pasikalbėti, bet negalėjau tau prisiskambinti, o po to atsiliepė Felicija. Taip ir sužinojau, kad esi įkalinta.

Demono vaikas (VI dalis)Where stories live. Discover now