Demono vaikas (VI dalis)

Devintas skyrius. Dangiškieji rūmai (4)

Pagaliau Lorena atsidūrė prie Dvasių karalystės vartų, kuriuos šiuo metu saugojo nemažai sargybinių. Pamatę ją grįžtančią, jie visi nusiėmė šalmus ir pagarbiai nusilenkė, juk vis dėlto ji buvo šios karalystės valdovo žmona. Moters veidu nuslinko vos matoma šypsena, bet nieko nesakiusi ji patraukė namų link.

– Laba diena, ponia Chiron, – lydėdamas ją keliu dalykiškai prakalbo vienas iš sargybinių. – Turime gerų žinių. Kol buvote išvykusi, grįžo Chromas.

– Kur jis? – nustebusi paklausė ji.

– Atrodo, dabar jūsų namuose. Sakė norintis su jumis pasikalbėti.

Lorena jo žodžius girdėjo eidama prie savo kuklaus būsto durų, o užlipusi laipteliais jau juto pažįstamą energiją, tad nedelsdama nuspaudė rankeną ir žengė vidun. Ir štai, jis stovėjo visai čia pat koridoriuje ir atsirėmęs į durų staktą plačiai šypsojosi, susikišęs rankas į kelnių kišenes. Atrodė, laikas jo visai nepalietė, nuo tos dienos, kai jie susipažino, išvaizda nė trupučio nepasikeitė, nors praėjo jau daugiau nei dešimt metų. Tada jis taip pat dėvėjo raudonus languotus marškinius pustrumpėmis rankovėmis ir Lorena negalėjo nuslėpti šypsenos.

– Chromai? – ji skubiai puolė prie vyro, tvirtai jį apkabindama. – Kiek laiko manęs čia lauki?

– Neilgai, – atsitraukęs nuo žmonos jis nusisiautė apsiaustą, taip atidengdamas savo ilgus, į uodegą surištus plaukus. – Kaip matau, neblogai laikaisi ir be manęs.

– Žinoma, – ji vis dar šypsojosi, bet veidas netrukus surimtėjo. – Nepaisant to, kad bėgant metams vis stipresnės blogio jėgos skverbiasi į pasaulį ir galbūt tamsa vėl viską užvaldys, kol kas Tasdaras mūsų nepuola. Sunku pasakyti, ar šį kartą pavyks išsigelbėti, nes Azaros žiedas šiuo metu Tamsos tvirtovėje ir neaišku, ar pavyks jį kaip nors atgauti. Bijau, kad Tasdaras ras būdą, kaip jį sunaikinti.

– Tai būtų tragedija, ar ne? – liūdesio debesis nuslinko jo veidu. – Bet tu žinai, kas visų mūsų laukia, ar ne?

– Negaliu tiksliai pasakyti. Pastaruoju metu dvasios labai neramios, bet mažai ką pasako, o ir beveik neberegiu vizijų.

– Nesijaudink, mes susitvarkysime, – sunerimęs jis paglostė banguotus jos plaukus. – Bet dabar geriau negadinkime sau nuotaikos, juk ką tik grįžau iš kelionės.

– Tu teisus, – pritarė ji. – Džiaugiuosi, kad grįžai, bet nesiliauju galvoti apie Rėją, nes ji ne Tamsos tvirtovės požemiuose. Kaip mums jai padėti, jeigu net nežinome, kur jos ieškoti? Susigrumti su pačiu Tasdaru, kad tai išsiaiškintume?

– Gerai, nusiramink, mes ką nors sugalvosime. Grįžau namo ilgesniam laikui, tad neskubėdami viską suplanuosime ir nė vienas iš mūsų nenukentės. Žinau, negalime delsti, bet turime būti tikri, kad viskas vyktų sklandžiai. Beje, kur tu buvai?

– Labai ilga istorija, geriau papasakok, kaip sekėsi Šviesos karalystėje, – Lorena mostelėjo ranka, kviesdama jį į kambarį, todėl jis nedelsdamas nusekė iš paskos.

– Nieko labai naujo nepasakysiu, – prisėsdamas ant sofos teištarė. – Svarbiausia, ką žinome, kad Rėja privalo saugoti karalystės vartus.

– O jeigu vis dėlto ne ji? – suabejojo moteris.

– Nejaugi neprisimeni, ką sakė buvęs vartų saugotojas? Pareigą privalo perimti mūsų palikuonis, nes tik tokiu būdu atsilyginsime už tai, kad sunkiu metu jie padėjo mums išlaikyti Dvasių karalystę.

– Bet jis dar kalbėjo apie kažkokį raktą, ar ne?

– Ne raktas čia svarbiausias. Reikia turėti tam tikrą galią, norint atverti ar užverti vartus, o Rėja ją turi, tik anksčiau mes to nežinojome. Ta galia ir yra raktas.