Demono vaikas (VI dalis)

Aštuntas skyrius. Išsigelbėjimas (1)

Aplinkui tvyranti tamsa gaubė drėgną ir šaltą požemių tunelį. Kameros dabar buvo tuščios, liko tik į sienas įsigėrusios čia patirtos kančios ir dejonės. Visas jose praleistas laikas giliai įsirėžė į atmintį, bet net ir jam galų gale pasibaigus ir ištrūkus iš nelaisvės pasąmonėje vis dar išliko siaubingos vizijos, o galvoje skambėjo daugybė šnabždančių balsų. Ravena nejuto nieko, kas vyko išorėje. Gulėdama Arelai ant rankų nežinojo, kad ištrūko iš požemių, juk jos siela nepailsdama kovojo Užmaršties pasaulyje, stengdamasi sugrįžti į savo kūną. Nors ir nesuprasdama, jog nuo šiol bus lengviau, mergaitė nejučia nusišypsojo, nes nujautė, kad anksčiau ar vėliau nelaimės ją aplenks.

Tuo metu šalia Arelos einanti Goda galvojo apie savo tėvą, tačiau ko nors klausti nedrįso, nenorėdama drumsti tylos, be to, jautėsi per daug pavargusi, kad kalbėtų. Ji sunkiai įstengė patikėti, jog Tasdaras nusprendė paleisti į laisvę ir ją, tad nebuvo tikra, ar verta dėl to džiaugtis. Bet džiaugsmas nerimą nugalėjo, nes po tiek laiko ji pagaliau galės pamatyti savo tėvą. Eliza sakė, kad šiuo metu jo būklė prasta, o tai reiškė, jog Melburnas nemelavo ir galbūt jo valandos jau suskaičiuotos.

Lorena tai žinojo taip pat, kaip ir Eliza su Arela, tačiau kol kas jos tylėjo, bijodamos pripažinti tiesą. Vyriausioji pranašė stovėjo prie lango ir laukdama, kol jos grįš, stebėjo tekančią saulę, kuri po daugybės metų į dangų nebepakils. Kartkartėmis ji nukreipdavo neramų žvilgsnį į vis dar be sąmonės gulintį Gordoną. Jo veidas atrodė ramus ir šaltas. Jis gulėjo be jokių minčių, tarytum atskirtas nuo viso pasaulio, nebematydamas nieko aplinkui, tik beribę, jį supančią tamsą.

Staiga moteris krūptelėjusi skubiai pasitraukė nuo lango ir puolė prie Gordono, uždėdama ranką jam ant krūtinės. Po akimirkos jo veidas persikreipė iš skausmo.

– Išlik, – sukuždėjo ji. – Privalai gyventi. Iškęsk tą skausmą ir kovok.

Tuo metu Melburnas išvedė Elizą ir Arelą pro duris, tačiau palikti tvirtovės jie neskubėjo, nes pirmiau turėjo sutvarkyti likusius reikalus su Tasdaru. Tarsi didžiausią brangenybę, Arela laikė prie savęs dukterį ir švelniai glostė jos plaukus. Žinojo, kad pasielgė teisingai, kitaip nebūtų jos išgelbėjusi. Apmaudu buvo tik dėl to, jog nesugebėjo rasti jokios geresnės išeities, bet rizikuoti savo gyvybe vertėjo, juk užteko ir to, kad nebegalėjo matyti Rebekos.

Lyg pajutusi mamos prisilietimą, Ravena suraukė antakius ir ėmė blaškytis. Goda prikandusi lūpą įsmeigė akis į ją, puikiai suvokdama, ką ji šiuo metu jaučia.

– Nesijaudink, dabar ji išsigelbės, – liūdnai šypsodamasi ramino ją moteris.

Mergaitė lengviau atsidususi nukreipė žvilgsnį į šalia jų žingsniuojančią Elizą ir jos veide įžvelgė nenusakomą nerimą. Tačiau dėl ko ji taip jaudinosi? Ar tai susiję su jų paleidimu? Juk Tasdaras negalėjo to padaryti už nieką, ar ne? Kad ir ko jis imtųsi, už visko visuomet slypėjo klasta, ir kuo daugiau ji apie tai galvojo, tuo labiau šiurpo oda.

– Tu stipri, greitai pasveiksi, – pastebėjusi jos žvilgsnį šyptelėjo Eliza.

– Man kur kas geriau nei Ravenai, – panarino galvą Goda. – Bent jau nepakliuvau į Užmaršties pasaulį...

Netrukus jie pasiekė didžiąją salę, kur juos pasitiko Tasdaras. Šypsodamasis jis nužvelgė Arelą nuo galvos iki kojų, bet ji stengėsi apsimesti, kad tas žvilgsnis netrikdo.

– Leisk man saugiai nugabenti Raveną namo, aš čia dar grįšiu, tada ir pakalbėsime apie mūsų susitarimą, – be jokių emocijų tarė ji.

– Palauk, – sustabdė ją demonas, atidžiai tyrinėdamas dukterį žvilgsniu.