Demono vaikas (VI dalis)

Šeštas skyrius. Sunkus susitaikymas (1)

Perėjęs deglų apšviestą koridorių, Melburnas sustojo prie didžiosios salės durų ir sunkiai atsiduso, tačiau vidun eiti delsė. Rytas buvo dar labai ankstus, bet sargybinis pranešė, jog Tasdaras jau tvirtovėje ir prašė jo minutėlei užsukti. Tikriausiai ir vėl turėjo jam naują užduotį. Nebuvo net kada atsikvėpti, juk vos vakar grįžo iš Azryato po sunkios kovos, o manė, kad viskas bus kur kas lengviau. Bet iš kur galėjo žinoti, jog Elizai taip paprastai pavyks susidoroti su sargybiniais, kuriuos pasiuntė, kad ją užlaikytų? O Tasdaras jam liepė susitvarkyti su Gordonu, bet pasistengti, kad jis nemirtų, tik būtų sunkiai sužeistas. Melburnas tiksliai nežinojo, kam to reikėjo, bet įvykdė užduotį ir tuo pačiu ketino pasiimti Agnesę. Galbūt būtų sėkmingai nugabenęs ją pas seserį, bet nesitikėjo, kad ji jau turės tokį stiprų ryšį su savo mama ir vykti su juo nenorės. Juk Eliza paliko ją likimo valiai, ir Agnesė jai taip paprastai atleido, tad kodėl negalėjo jam? Argi jis per mažai stengėsi, bandydamas apsaugoti ją nuo Tasdaro? O tas lyg tyčia nieko apie jos išdavystę nesakė, tikriausiai specialiai vertė jį jaudintis ir jau kūrė planus, ką su ja daryti toliau.

Vakarykštės dienos prisiminimai vis dar aiškiai šmėžavo jo atmintyje. Gaila buvo dėl to, kaip privalėjo pasielgti su Gordonu, bet kitos išeities neturėjo, tad dabar sugebėjo tik melstis, kad jam nieko labai blogo nenutiko. Jie niekada nebuvo draugai, bet Melburnas nelaikė jo ir priešu, nes viskas, kas tarp jų vyko, tebuvo Tasdaro kaltė. Jei tik jis turėtų valią kontroliuoti savo likimą pats, tiesiog nesipainiotų Gordono kelyje, galbūt tada jie net nebūtų pažįstami ir viskas klostytųsi visai kitaip.

Pagaliau pasiryžęs, Melburnas nuleido durų rankeną ir žengė vidun.

– Labas rytas, mano valdove, – nusilenkdamas mandagiai pasisveikino ir patraukė raudonu kilimu sosto link. Jame sėdintis Tasdaras kantriai laukė. Kaip įprastai, jo išvaizda buvo nepriekaištinga, lygus tvarkingas apsiaustas, tarnaičių išlyginti marškiniai, tobulai balta apykaklė. Nuo to laiko, kai Melburnas pradėjo savo tarnystę, Tasdaras nė kiek nepasikeitė. Žinoma, jis buvo demonas, ir dar nemirtingas, bet nė kiek nepasikeitė nei savo elgesiu, nei manieromis, visada atrodė toks rimtas ir pasitempęs, o jei šypsojosi, tai tik klastingai. Jo šypsena niekada nebuvo nuoširdi, bet ko daugiau tikėtis iš tokio blogio įsikūnijimo, kaip jis?

– Kaip gerai, kad taip greitai atėjai, – jam priartėjus prakalbo Tasdaras, tapšnodamas savo odinio sosto porankius. – Turime šį bei tą aptarti.

– Neskirsite man naujų užduočių? – kilstelėjo antakius parankinis.

– Kol kas tik ramiai pasikalbėkime, gerai? Kaip reikalai Tamsos karalystėje? Nieko nenutiko, kol manęs nebuvo?

– Tiesą pasakius, vakar grįžęs iš Azryato sužinojau, kad turime svečių, – nudelbdamas žvilgsnį į grindis tarė Melburnas. – Sargyba pranešė, kad atvyko Arela, norėdama su jumis pasikalbėti. Su ja kartu yra ir Praeities vartų saugotojas, valdove.

– Taip ir žinojau, kad ji čia pasirodys, dėl to ir liepiau nieko nedaryti su Ravena, – Tasdaro veidą perkreipė šypsena. – Kur ji?

– Kol jūsų nebuvo, sargybiniai uždarė ją Aukštutiniuose požemiuose.

– Puiku, – jo tamsiose akyse plykstelėjo raudona liepsna. – Pats pas ją nueisiu, o tu geriau papasakok, kaip sekėsi Azryate. Ar pavyko padaryti tai, ko prašiau?

– Taip, pone, – dar kartą nusilenkė parankinis. – Neabejoju, jog Gordono būklė prasta. Jau prieš tai jis turėjo bėdų dėl savo žynio pareigos ir buvo gerokai nusilpęs, bet...

– Žinau, – staigiai pertraukė jį susierzinęs Tasdaras.

– Atleiskite, kad kišuosi, bet koks jūsų tikslas? Kodėl norėjote, kad tai padaryčiau?