Demono vaikas (VI dalis)

Antras skyrius. Žemutiniuose požemiuose (3)

Žemutiniuose požemiuose tvyrojo tamsa, kuri slėgė kiekvieną kampelį. Vietą gaubė apsauginis skydas, tad kamerose kalinčius du žmones saugoti buvo beprasmiška. Jau visą pusdienį niekas čia nesilankė, o neapdairus sargybinis netgi pamiršo atnešti pietus. Tačiau Godai tai rūpėjo mažiausiai, išvargusi ji kietai miegojo ir, atrodė, to miego niekas nesudrums. Ji sėdėjo ant grindų apsikabinusi kojas ir atrėmusi galvą į šaltą sieną, akis dengė juodi plaukai. Visai šalia kitoje kameroje į sapnus buvo nugrimzdusi ir Ravena. Tamsiai mėlynas jos apsiaustas dengė liesą kūną, sučiauptos lūpos nepratarė nė žodžio, tačiau viduje ji rėkte rėkė noru ištrūkti iš tų siaubingų dalykų, kuriuos pastaruoju metu regėjo savo sapnuose, troško nebematyti tų šmėklų, mėginančių nusitempti ją į tamsą.

Po kurio laiko koridoriuje ėmė aidėti aiškūs žingsniai. Prižadinta iš miego Goda tingiai apsidairė, bet aplinkui buvo per tamsu, kad ką nors įžiūrėtų, tad sukaupusi ryžtą laukė. Nujautė, jog Melburnas pasirodė požemiuose ne šiaip sau. Žinojo, kad tai jis, kieno gi žingsniai gali būti tokie erzinančiai lėti?

Mergaitė palengva atsitraukė nuo sienos, įtempdama visus raumenis. Pagaliau iš už kampo išniro šarvuota Melburno figūra ir ji metė į jį piktą žvilgsnį. Vyras sustojo prie grotų, atsukdamas į ją rūstų veidą, šviesūs išsitaršę plaukai krito ant antpečiais apsaugotų pečių.

– Vis dar tylėsite? – rūstumą netrukus pakeitė pašaipi šypsena. – Jeigu taip, Tasdaras niekada jūsų iš čia neišleis.

– Tikrai? – drąsiai atkirto Goda. – Kuo ilgiau jis mus čia laikys, tuo blogiau bus Ravenai, tai jam ir pasakyk.

– Kodėl taip manai? – kilstelėjo antakius parankinis, akimirką pakreipdamas galvą į kalinę kitoje kameroje.

– Nejaugi nematai? Ravenai kenkia ši vieta, jeigu iš čia neišeis, baigsis labai liūdnai.

– O kodėl turėčiau tai pasakyti Tasdarui?

– Ravena jo duktė ir jis neleistų jai mirti jo paties požemiuose.

– Manai, kad patikėsiu tavo tauškalais? Tu tik nori iš čia ištrūkti, dėl to taip kalbi. Tasdaras liepė nepaleisti jūsų iš akių, ir nesvarbu, kas nutiktų, laikyti jus už šio barjero.

– Nejaugi tikrai leisi jai mirti? Ar iš tiesų esi toks beširdis, ar tik toks dediesi?

– Neprivalau niekam aiškintis, o ypač tau.

– Tuomet esi bailys, nes klausai kiekvieno Tasdaro įsakymo. Jeigu toks nebūtum, nepaklustum jam, – tik dar pikčiau atkirto mergaitė. – O aš maniau, kad pasitaisysi ir suprasi padaręs klaidą. Galbūt ir klystu, bet tavyje vis dar slypi dalelė žmogiškumo, tu juk nemelavai man, kad tėtis gyvas. Ravena sakė mačiusi jį tvirtovėje.

– Ir kas iš to? Jis nepadės tau iš čia ištrūkti.

– Bandžiau tikėti, kad galbūt padėsi tu, – Goda paniekinamai nužvelgė jį nuo galvos iki kojų, bet jos žvilgsnis staiga sušvelnėjo. – Kai Tasdaras prašė atgabenti mane į jo tvirtovę, norėjai išvengti kovos, nes bijojai mane sužeisti, todėl ir pasakei, jog tėtis gyvas, argi ne taip? Tai įrodo, kad susidėjai su Tasdaru ne savo noru, bet nesugebi to pripažinti.

– O koks skirtumas, aš čia savo noru, ar ne savo?

– Tu vis dar gali padėti mums iš čia pasprukti. Požemius gaubia magiškas skydas, bet tu lengvai pro jį praeini, taip? Vadinasi, Tasdaro burtai kažkaip įveikiami?

– Nieko neišeitų, net jei ir norėčiau padėti, – visiškai nerodydamas emocijų kalbėjo Melburnas. – Skydas praleidžia tik patį Tasdarą ir tuos, kurie jam tarnauja, pravesti jus nenukentėjusias būtų neįmanoma.