Demono vaikas (VI dalis)

Vienuoliktas skyrius. Glaudus ryšys (2)

Žina išvargusi sėdėjo ant lovos ir žiūrėjo į visiškai bejėgį Gordoną. Prieš kelias minutes ji baigė perrišti tvarsčius, negalėdama atsistebėti, koks jis stiprus, juk praradęs dalį savo galių ir pralaimėjęs Melburnui kovoje vis dar liko gyvas. Nors jaunoji moteris šio vyro visiškai nepažinojo, dabar žvelgė į jį su užuojauta. Keli jo veido bruožai priminė Persėją ir ji įsitikino, kad jie iš tiesų broliai. Savo šeimos ji neturėjo ir visą laiką gyveno Dangiškuosiuose rūmuose, bet puikiai žinojo, jog Persėjas jautėsi prislėgtas, nes nesugebėjo padėti Gordonui, ypač po to, kai jie taip ilgai nesimatė. Tačiau ir pati Žina dar nebuvo tikra, kaip jį pažadinti ir išgydyti žaizdas, tegalėjo tik patvirtinti kitų žodžius, kad kažkas jam trukdė pabusti. Ji bandė prasibrauti pro tą keistą jo aurą gaubiantį blogį, bet kol kas tai nedavė jokių vaisių, o ir nebuvo tekę matyti nieko panašaus, tad užtruks, kol ras išeitį.

Vis dėlto, Žina vieną dalyką išbandyti galėjo, nes kad tai padarytų, nereikėjo brautis pro tą nepaaiškinamą skydą. Visų pirma ji turėjo išsiaiškinti, ar Gordonas iš tiesų Užmaršties pasaulyje, tada žinos, ar reikia skubėti ištraukti jį iki vidurnakčio. To ji bijojo labiausiai, juk galbūt nesugebės rasti išeities laiku. Tačiau stengdamasi nesijaudinti, moteris ištiesė ranką virš Gordono. Iš pradžių lyg ir dvejojo, po to prisislinko arčiau ir jos ranka nedrąsiai nusileido jam ant kaktos. Ji privalėjo įsibrauti į jo sąmonę ir pamatyti tai, ką matė jis, turėjo surasti jo sielą, tada galbūt greičiau sugalvos, ką daryti toliau.

Užmerktų akių vokai vos vos virptelėjo. Žina regėjo tarsi viesulas praskriejančius vaizdus, viską, kas skyrė ją nuo Užmaršties pasaulio. Pro ją pralėkė storiausi ledynai, aukščiausi kalnai ir giliausios upės, kol galiausiai vaizdas sustojo ties viena vieta. Dairydamasi aplinkui, moteris suprato atsidūrusi ten, kur reikia. Užmaršties pasaulyje ji niekada nesilankė, bet kaip žynė daug ką apie jį žinojo. Visos tos šmėklos ir pajuodę medžiai kėlė šiurpą vien apie juos pagalvojus, tačiau dabar ji stengėsi susitelkti ne į tai. Kol šmėklos neaptiko jos sielos, turėjo kuo skubiau rasti Gordoną. Jautė jo esybę jau visai čia pat, bet aštrus skausmas privertė surikti iš skausmo. Pramerkusi akis Žina suvokė grįžusi atgal į savo kūną. Vis dėlto jie buvo teisūs, jo siela klaidžiojo Užmaršties pasaulyje, bet jai nepavyko prie jos priartėti.

– Viskas bus gerai... tu su mumis, – sukuždėjo žynė, kai Gordonas suraukė antakius ir tarsi apimtas skausmo pakreipė galvą į šoną.

Saulė jau leidosi į vakarus ir savo spinduliais apdovanojo lietaus išsiilgusią žemę. Kaštoniniai moters plaukai krito ant dailaus veido ir krūtinės, o rankos eilinį kartą pakilo virš Gordono, stengiantis prasibrauti pro jo aurą gaubiantį blogį. Tačiau kad ir kaip sunkiai ji dirbo, blogis gaubė Gordoną tarytum nepralaužiamas magiškas skydas. Bet Žina vilties neprarado. Jeigu jis reagavo į skausmą, vadinasi, jo siela nepažeista ir dar įmanoma jį išgelbėti. Tik problema buvo gerokai nusilpęs jo kūnas, ir tai nedavė ramybės labiausiai. O jeigu ji pabandytų duoti jam bent dalį savo galių? Ar to užtektų, kad jis pagaliau pabustų? Žina tuo labai abejojo, bet nieko geresnio nesugalvojo.

Patekęs pro langą saulės spindulys nuslydo pavargusiu veidu, o ji nė nekrustelėjo, sėdėjo susitelkusi į užduotį, nenorėdama nuvilti nei Persėjo, nei kitų, kurie ja pasikliovė. Energija iš lėto sruvo per pirštus ir keliavo į Gordono kūną. Bet netrukus neramus jos žvilgsnis nukrypo į langą. Juos supo keistai įtartina tyla ir ji neabejojo, jog tai tik tyla prieš audrą. Nebegalėdama pakelti įtampos pakilo, ir tik tada suvokė, kad kažkas negerai, tačiau kas? Ji privalėjo liautis panikavusi ir suimti save į rankas, juk nuo jos priklausė žmogaus gyvybė, tad susikaupusi stengėsi nustatyti, iš kur tiksliai sklinda visas tas blogis. Vis stiprėjanti energija po truputį plėtėsi, tokiu būdu užgoždama Gordono energiją, ir Žina nustėro iš siaubo, intensyviai galvodama, kokių dabar imtis veiksmų.