Demono vaikas (VI dalis)

Aštuntas skyrius. Išsigelbėjimas (3)

Po valandėlės Eliza pastebėjo netoli Tamsos karalystės vartų besiplaikstantį juodą apsiaustą ir suprato, kad artėja Arela. Ji žengė netvirtais žingsniais, lyg ir išsigandusi, o Goda įdėmiai žiūrėjo į ją, mėgindama atspėti, apie ką su ja kalbėjo Tasdaras.

– Ką jis tau sakė? – paklausė Eliza, kai Arela pagaliau sustojo prie jų.

– Papasakosiu vėliau, – nerodydama jokių emocijų sukuždėjo ji. – Nesijaudink, tai susiję su Ravena. Žinau būdą, kaip padėti jai ištrūkti iš Užmaršties pasaulio.

– Gerai, – nenoriai sutikusi linktelėjo moteris. – Svarbiausia, kad visos grįšime sveikos. Tikriausiai labai pavargai, įsikibk man į ranką, teleportuosiu.

Toji iškart pakluso, o Goda taip pat įsitvėrė jos rankos ir netrukus jos atsidūrė Azryate. Arela dar niekada nesijautė tokia laiminga, kad grįžo namo, juk vis dėlto jai pavyko atgauti dukterį, nors tai nebuvo pabaiga ir ji turės rizikuoti savo gyvybe, norėdama ją išgelbėti. Prie paradinių durų jas pasitiko Lorena ir be žodžių, puikiai supratusi situaciją, įleido jas vidun. Arela nedelsdama nuskubėjo į savo kambarį paguldyti Ravenos, o Eliza ir Goda nusekė paskui Loreną, kuri ragino jas rankos mostu, bijodama palikti Gordoną vieną. Neramus jos veidas išdavė, jog padėtis ne viena iš geriausių.

Išvydusi savo tėvą tokį silpną ir bejėgiškai gulintį lovoje, Goda nedrįso prieiti artyn, nors taip seniai jo nematė ir troško išgirsti švelnų jo balsą. Tačiau kad ir kaip buvo skaudu, turėjo pripažinti, kad jos norų jis neišgirs ir taip paprastai nepabus.

– Turėtume apžiūrėti tavo ranką, – tarė Eliza. – Kas atsitiko?

– Trenkiau Melburnui, – atitrūkusi nuo minčių nekaltai šyptelėjo mergaitė.

– Prisėsk, apžiūrėsiu, – pasisiūlė Lorena, o jai įsitaisius ant kėdės, pastatytos visai šalia lovos, atsargiai suėmė jos pirštus. – Gali būti, kad lūžo keli kaulai, tad visko neišgydysiu, teks tvarstyti.

Goda neprieštaravo ir leido jai daryti savo darbą. Po kelių minučių grįžo Arela ir tyliai įsitaisė prie Gordono.

– Nesuprantu, kas jam nutiko, – pastebėjusi jos sunerimusį žvilgsnį prakalbo Lorena, nusimesdama nuo peties į kasą surištus savo plaukus. – Ne tik, kad jo aurą gaubia blogis, bet ir kažkas neleidžia jam pabusti.

– Jam nieko nenutiks, tiesa? – išsigandusi Goda pakilo nuo kėdės, bet moteris rodė prisėsti vėl, kad pabaigtų bintuoti jos ranką.

– Kol kas sunku pasakyti, kas jo laukia, – pripažino tiesą Eliza. – Beje, kol buvai uždaryta požemiuose, Gordonas sutaisė tavo lazdą.

– Tikrai? – apstulbo mergaitė. – Bet kaip jam pavyko tai padaryti? Maniau, kad dievai mane nubaus, nes neišsaugojau Žynių simbolio.

– Nežinau, kaip jis tai padarė, bet jam pavyko susitarti su dievais. Pasirodžius Melburnui jis dar spėjo tą lazdą panaudoti kovoje, nors ir negali atskleisti visos galios, nes nebėra jos nešėjas.

Galiausiai Lorena baigė tvarstyti Godos ranką, tad daugiau nelaukdama mergaitė priėjo prie lovos ir atsargiai, nenorėdama užgauti Gordono, prisėdo ant krašto.

– Geriau leiskime jiems pabūti vieniems, – sukdama išėjimo link Arela pamojo ranka, kviesdama Loreną ir Elizą. Nieko nesakydamos jos tyliai išėjo, paskui save uždarydamos duris.

Goda džiaugėsi, kad po tiek laiko pagaliau išvydo savo tėvą. Ji nesugebėjo atleisti sau už tai, kad jam nepadėjo, nes buvo per silpna ir pakliuvo į nelaisvę, bet nieko negalėjo pakeisti, tik laukti, kol jis atsipeikės. Po ilgo nesimatymo jis nė kiek neatrodė pasikeitęs, tik ji nebematė jo šypsenos, jo veidas buvo sustingęs ramybės būsenoje. Mergaitė vos įstengė tvardyti ašaras, bet susivaldė, išgirdusi artėjančius žingsnius, o girgžtelėjus kambario durims pakėlė galvą.