Demono vaikas (VI dalis)

Vienuoliktas skyrius. Glaudus ryšys (1)

– Kaip manai, ar Žinai pavyks ką nors padaryti? – neramiai pažvelgdama į Godą paklausė Agnesė.

– Ji privalo, – stipriai sugniauždama kumščius atsiliepė toji. – Šiuo metu ji vienintelė mūsų viltis. Jeigu nieko neišeis, turėsime imtis kažko kito, tik nesu tikra ko, juk kažin, ar yra koks nors būdas.

– Jeigu galėčiau, būtinai kuo nors padėčiau, – vos vos, bet liūdnai šyptelėjo mergaitė, neatitraukdama akių nuo lango.

– Suprantu, kad jautiesi kalta dėl to, kas nutiko, bet jeigu ne Pirmapradės deivės, jis nebūtų praradęs savo galių ir pralaimėjęs. Jei tik mokėčiau su jomis susisiekti, paklausčiau, kodėl pasielgė būtent taip. Bet dievus išsikviesti ne taip paprasta, tai padaryti galėsiu tik tada, kai tobulai įvaldysiu savo psi, o aš net teleportuotis nemoku.

Jos balsas buvo toks nusivylęs, jog Agnesė nežinojo, kaip ją paguosti. Mintis, kad žyniai vieninteliai geba bendrauti su dievais, ją be galo žavėjo, juk vis dėlto jie Dangaus sūnūs, tie, kurie sukūrė ne tik pačią Visatą, bet ir visą žmoniją, kaip išvis su tokiais bendrauti? Agnesė bijotų net praverti lūpas, kad nepasakytų kažko netinkamo ir nebūtų už tai nubausta. Nors galbūt jie nėra tokie jau blogi, jog baustų už kiekvieną klaidą. Be to, jei Goda sakė tiesą, dievai suteikė žmonėms naują gyvenimą, kad jie turėtų galimybę pakeisti savo likimą, ir tuo pačiu sutaisė jos lazdą, ar ne?

– Gal norėtum su manimi pasivaikščioti? – netikėtai pasiūlė Agnesė. – Kol Žina išsiaiškins, kas nutiko Gordonui, praeis nemažai laiko, prasiblaškytume.

– Žinoma, – pakildama nuo kėdės sutiko Goda ir mergaitės netrukus išėjo pro paradines duris, kur jas pasitiko jau besileidžianti saulė. Kurį laiką jos žingsniavo plačiu keliu visiškai tylėdamos ir klausėsi gamtos garsų, abi pasinėrusios į savas mintis.

– O koks tai jausmas? – suraukdama antakius paklausė Agnesė. – Koks jausmas turėti normalų tėvą? Vis bandau įsivaizduoti, kas būtų, jeigu...

Goda sunerimusi atidžiai pažvelgė į draugę, o toji tik papurtė galvą, tarsi vydama šalin bereikšmes mintis. Tačiau mergaitė suprato, ką ji bandė tuo pasakyti.

– Norėtum, kad tavo tėvai daugiau nebesipyktų?

– Mano tėvas nėra pats geriausias žmogus pasaulyje, bet per tą laiką, kol buvome kartu, spėjau prie jo prisirišti. Gaila, nesugebėjau jam padėti, bet jis galėjo bent jau pasistengti dėl savo šeimos ir palikti Tasdarą, o dabar... Nežinau, ar išvis dėl jo vargintis, juk nuo šiol mane palaiko mama ir to turėtų pakakti.

– Bet tave graužia sąžinė, kad vis dėlto neradai būdo, kaip jį išgelbėti?

– Galbūt... nė pati nesuprantu, ką jaučiu. Viskas labai komplikuota, ilgą laiką gyvenau nė nežinodama, kad mano tėvai ne tie, bet tada buvo kur kas lengviau. Lina visuomet augino mane kaip savo vaiką, o Rodžeris... su juo mažai bendravau, didžiąją laiko dalį jis praleisdavo Tasdaro tvirtovėje, kurdamas planus, kaip nuversti jį nuo sosto.

– Visai buvau pamiršusi, kad gyvenai kartu su Ravena, – nusijuokė Goda. – Tikriausiai labai jos pasiilgai, juk taip ilgai manei esanti jos sesuo.

– Taip... – mergaitė susimąsčiusi nukreipė akis į dangų. – Ravena man daugiau nei draugė ar sesuo, gailiuosi, kad nebuvau jai geresnė, dažnai pykomės dėl visokių smulkmenų. Tiek daug trokštu jai pasakyti, bet ji vis nepabunda, galvodama, jog esu pas Melburną. Tikriausiai siaubingai dėl manęs jaudinasi.

– Visus tuos metus, kol kartu mokėmės įvaldyti savo galias, ji tik ir kalbėjo apie tave, apie tai, kaip norėtų, kad viskas būtų kaip anksčiau, kai dar nežinojo esanti nepaprasta, – nejučia nusišypsojo Goda. – Tą dieną, kai Melburnas atvyko tavęs pasiimti, Ravena nesugebėjo jo įveikti, ir tai buvo viena iš priežasčių, kodėl ji taip nekantravo sustiprėti. Kartu mes ieškojome būdo, kaip ištraukti tave iš Melburno nagų.