Demono vaikas (VI dalis)

Vienuoliktas skyrius. Glaudus ryšys (3)

– Ir kaip jums čia sekasi? – pasilenkdama arčiau knygos, prie kurios sėdėjo Aristėjas, pasiteiravo Eliza.

– Kol kas nieko konkretaus neradome, – giliai atsiduso jis. – Gordonas dar nepabudo?

– Deja, bet ne. Gal iki to laiko galėčiau jums kaip nors padėti?

– Tiesą pasakius, pamaniau, kad turėčiau prie Nebūties pasaulio vartų vykti viena, – staiga prisipažino Felicija. – Žinau, kaip beprotiškai tai skamba, bet šiuo metu jums reikia susitelkti į tai, kaip išgelbėti Raveną. Radome keletą burtažodžių, kurie galbūt atkurtų vartus, galėčiau juos išbandyti, o jums nereikėtų gaišinti savo brangaus laiko. Juk vis dėlto Lina mano mama, kuo greičiau imsiuosi veiksmų, tuo man pačiai bus ramiau.

– Suprantu, – linktelėjo Aristėjas. – Taip ir padarykime, bet vos tik baigsime reikalus su Užmaršties pasauliu, prisijungsime prie tavęs, gerai?

– Žinoma, – sutiko mergina, imdama nuo stalo knygą. – Tuomet susitiksime Arachrate.

Daugiau nieko nesakiusi Felicija paliko Azryatą, o Aristėjas susimąstęs dar kurį laiką žiūrėjo į tą pusę, kur ji paskutinį kartą stovėjo.

– Galbūt turėčiau patikrinti, kaip jaučiasi Arela, ką manai? – nutraukė tylą Eliza. – Visas tas reikalas su Ravena ir Gordonu tikriausiai ją itin paveikė, turiu labiau ją palaikyti.

– Taip, jau kuris laikas, kai jos nemačiau. Žina sakė, kad ji nuėjo pas Raveną, gal ten ir liko?

– Pabūk čia, patikrinsiu viena. Galbūt šiuo metu jai reikia ramybės.

Aristėjas tik pamojo ranka, tad moteris skubiai išėjo. Nuojauta kuždėjo kažką negero, bet ji tiksliai nežinojo ką. Kambarys buvo visai čia pat už posūkio, tad nedelsdama ji pabeldė į duris ir nesulaukusi jokio atsako atsargiai jas pravėrė.

– Arela? – Eliza persigandusi puolė prie susmukusios ant grindų draugės, patraukdama jai nuo veido susivėlusius plaukus. – Arela, ar mane girdi?

Tačiau toji į jos balsą nereagavo, tad nesumodama, ką daugiau daryti, moteris ištiesė virš jos rankas, kuriose netrukus žybtelėjo melsva gydomoji energija. Arelos sąmonė po truputį grįžo ir sutrikusi ji įsmeigė apsiblaususias akis į Elizą, bandydama suvokti, kas nutiko.

– Tu praradai sąmonę. Gelbėdama Gordoną tikriausiai išnaudojai labai daug energijos, turėtum bent šiek tiek pailsėti.

– Dėl manęs nesijaudink, – palengva kildama slogiai prakalbo Arela, bet susverdėjusi atsirėmė į lovos kraštą ir viena ranka susiėmė už galvos. – Kažkas nutiko Ravenai ir tai atsiliepė man. O jeigu Aladoras rado jos sielą ir dabar ją kankina?

Eliza sumišusi pažvelgė į mergaitę.

– Nieko nejaučiu. Kad ir kas tai buvo, jos kūnui nepakenkė.

– Galbūt taip tik atrodo. Nepamiršk, kad jos siela vis dar Užmaršties pasaulyje, jai gali pakenkti ne tik Aladoras, bet ir šmėklos.

Arela pasilenkė arčiau dukters ir uždėjusi jai ranką ant kaktos užsimerkė. Susikaupusi ji bandė patikrinti, kaip ji jaučiasi, bet nieko nesugebėjo apčiuopti, o tai gramzdino tik į dar gilesnę neviltį.

– Kai Gordonas pabus, paklausime jo apie Užmaršties pasaulio vartus, galbūt žinos daugiau nei Aristėjas, – bandė raminti ją Eliza.

– Taip, bet privalome paskubėti, o Gordono padėtis taip pat negerėja. Jam skubiai reikia naujos lazdos, bet Goda dabar taip pat ne pačios geriausios būklės, kad ją sukurtų. Blogiausia tai, jog ir patys niekuo nepadėsime, juk net nežinome, kaip tiksliai reikia viską atlikti.