Demono vaikas (VI dalis)

Tryliktas skyrius. Zurato veidrodis (1)

Arela sėdėjo ant lovos krašto ir sunerimusi kurį laiką žiūrėjo į Raveną, norėdama įsitikinti, ar jai viskas gerai, neįskaitant to, kad jos siela vis dar kankinosi Užmaršties pasaulyje. Buvo likusios vos kelios valandos iki vidurnakčio, o jei iki to laiko jiems nepavyks rasti jokio būdo, teks rizikuoti jos gyvybe. Arela visai netroško to daryti, bet kokį pasirinkimą turėjo?

– Jei girdi mane, Ravena... – sukuždėjo ji. – Pažadu, nepaliksiu tavęs ten vienos. Jeigu tau kas nors nutiks, aš... niekada sau neatleisiu.

Moteris pakilo ir jau ketino eiti pro duris, bet tuo metu tarpduryje pasirodė Eliza.

– Kaip tu? Viskas gerai?

– Dar niekada nebuvo tekę taip bijoti, – panarindama galvą šiek tiek nenoriai prisipažino Arela. – Gaila, kad nieko negalėjau padaryti anksčiau, galbūt viskas būtų pasibaigę kitaip.

– Kodėl taip sakai? Mes kūrėme planą, o tu paslapčia pabėgai, kad išgelbėtum Raveną viena. Galbūt iš šalies tai skamba kvailai, bet tai buvo geriausias sprendimas, nes būtume taip ir nesužinoję, ar ji iš tikrųjų Užmaršties pasaulyje. Mums dar pasisekė, jog Tasdaras leido ją pasiimti.

– Galbūt būtų neatidavęs, jei nežinotų, kad ateityje ji atliks be galo svarbų vaidmenį jo gyvenime.

– Manai, leistų mirti savo kūnui ir kraujui? – susimąstė Eliza, bet moteris neturėjo noro apie tai kalbėti. – Ką gi, geriau netrukdykime Ravenai ir palikime ją vieną. Be to, tau juk reikia į šventyklą, gal eikime ten abi, kad būtų saugiau?

– Nereikia, ilgai neužtruksiu, tik paimsiu dienoraštį ir viskas.

Arela apsigobė apsiaustu, skubiai eidama prie durų, o Eliza susirūpinusi įdėmiai ją stebėjo.

– O tu žinojai, kad į Tamsos dimensiją galima patekti pro Zurato veidrodį?

Netikėtas klausimas išmušė iš vėžių, ir atsisukdama į ją moteris minutėlei stabtelėjo.

– Taip, nuo pat tos akimirkos, kai ordinas sukūrė tą veidrodį Ravenai, – pripažino ji. – Dalį jos galių reikėjo kažkur įkalinti, o Tamsos dimensija buvo tam tinkamiausia vieta, nes ten seniai niekas nebegyvena. Kiti vartai, kurie yra kažkur Žemėje, tuo metu jau buvo užblokuoti, tad Azara ir pasinaudojo proga. Likus tik vienam keliui pro veidrodį, nebėra rizikos, jog Ravenos galios ištrūks. Deja, nežinojau, kad Tamsos dimensijoje yra kelias į Užmaršties pasaulį, Azara niekada to nesakė.

– Suprantu, – linktelėjo Eliza, lydėdama ją pro duris.

Moterys nulipo laiptais ir kartu neskubėdamos išėjo į kiemą. Arela sunkiai atsidususi pažvelgė į dangų, stengdamasi užgniaužti vis didėjantį jaudulį. Saulė jau buvo nusileidusi už horizonto, blyškus mėnulis kabėjo tarp mirkčiojančių žvaigždžių – naktis visiškai nesiskyrė nuo kitų, tačiau kankino negera nuojauta, kad galbūt iš tiesų kažko neįžiūrėjo. Kažko labai siaubingo. Ir vis dėlto trūko tiek nedaug, vos kelios valandos ir Arela pagaliau pasimatys su dukterimi. Skatinama tokių minčių, ji žengė keletą žingsnių į priekį, bet dar akimirkai stabtelėjo pažiūrėti, kaip jaučiasi Eliza.

– Nesijaudink, mes su Agnese prižiūrėsime Raveną, kol tavęs nebus, – padrąsinamai šyptelėjo toji.

– Ne, aš tiesiog... pagalvojau apie kai ką kitą. Gordonas sakė, kad Ravena lengvai ištrūktų iš Užmaršties pasaulio, jeigu jai pavyktų pasinaudoti galiomis, kurias paveldėjo iš manęs. Tačiau ji negali to padaryti, nes Tasdaro galias valdyti kur kas lengviau.

– Atrodo, ne tu viena neįstengi susitvarkyti su dievų galiomis, – pastebėjo moteris. – Gal tai ženklas, jog žmonėms nevalia jomis naudotis?

– O gal jas tik užgožia Tasdaro galios, juk jos daug stipresnės, – iš nevilties susigūžė ji. – Aš ir pati turiu savyje tik nedidelę dalį dievų galios, pas Raveną tikriausiai jos dar mažiau. Be to, galbūt jai sunkiau išlaikyti balansą, kai nešioja ir tamsos, ir šviesos energijas.