Demono vaikas (VI dalis)

Tryliktas skyrius. Zurato veidrodis (2)

Ravenos sąmonė pamažu budo, ir nors siaubingai skaudėjo galvą, ji prisivertė pramerkti apsunkusius akių vokus. Aplinkui tvyrojo vien tamsa, nesimatė net menkiausio šviesos šaltinio. Visiškai nieko. Iš pradžių ji nesuvokė, kur esanti, bet tada atmintyje iškilo paskutinio įvykio nuotrupos, kaip ji kalbėjosi su Gordonu, o po to juos pačiupo šmėklos ir pasirodė Aladoras, pats Užmaršties pasaulio valdovas. Greičiausiai dabar ji buvo įkalinta Juodojoje pilyje, tačiau kur Gordonas? Ar jo siela vis dar Užmaršties pasaulyje?

Mergaitės kūną sukaustė baimė pagalvojus, kas gali nutikti, o galbūt jau ir nutiko. Ji pabandė atsikelti, nors kojas ir rankas pančiojo stora virvė, o plaukai kaip užuolaida krito žemyn per veidą, nes gulėjo pilvu į grindis. Ravena iš visų jėgų stengėsi pasinaudoti savo galiomis, bet nepavyko jų iššaukti, jos čia tarytum miegojo. Tačiau jos ryžto tai nesumažino, žūtbūt privalėjo ištrūkti. Virvės jau spaudė rankas iki kraujo ir skausmas tapo nebepakeliamas, bet nuo judesių tik dar labiau veržė.

– Geriau nesistenk, – staiga netoliese pasigirdo tvirtas vyriškas balsas. – Tau nepavyks iš čia išsilaisvinti.

Ravena minutėlę dairėsi aplinkui, mėgindama surasti balso šeimininką, bet tamsa trukdė ką nors įžiūrėti.

– Ko tau iš manęs reikia? – galiausiai paklausė ji, nors nujautė, koks bus atsakymas.

– Tavo sielos, – Aladoras melavo, juk žinojo, kad pakenkti jai šiuo metu būtų nepalanku.

– Ateik ir pasiimk, jeigu taip reikia, – piktai atkirto mergaitė. – Seniai galėjai, kol gulėjau be sąmonės.

– Sumani mergiūkštė... Bet taip pasielgtų tik paskutinis bailys. Noriu, kad matytum, ką su tavimi darysiu.

– Tau neišdegs. Kol dar neatėjo vidurnaktis, nenusiųsi mano sielos Mirties demonui, Gordonas man viską pasakė, – ji įsmeigė piktą žvilgsnį į prieinantį artyn Aladorą, nors matė tik tamsų siluetą ir raudonai žibančias akis. – Ką jam padarei? Kur Gordonas?

– Jam nieko nenutiko, gali būti rami, – išsišiepęs jis pasilenkė prie pat mergaitės ir švelniai patraukė jai nuo veido plaukus. – Pasisekė, sugrįžo į savo kūną, bet ar tau pačiai pavyks taip paprastai?

Ravena šį kartą nieko neatsakė, negalėdama atitraukti akių nuo Aladoro. Tas jo žvilgsnis... Atrodė, lyg bandytų ją kaip nors paveikti ar įsiskverbti giliai į protą ir sužinoti tamsiausias paslaptis. Bet juk panorėjusi ji lengvai iš čia paspruktų, ar ne? Argi nepateko į Užmaršties pasaulį kaip siela ir negalėtų paprasčiausiai praeiti kiaurai sieną?

– Nepavyks, – perskaitęs jos mintis prakalbo Aladoras. – Šis pasaulis sutvertas visai kitaip nei tau atrodo. Fizinio kūno neturi tik šmėklos ir dvasios, o kol tu čia kaip siela, vis dar esi susieta su savo kūnu. Taigi, ar tavo siela Užmaršties pasaulyje, ar kūnas – visiškai nėra skirtumo.

Ravena nusivylusi pagaliau įstengė atplėšti akis nuo demono.

– Kaip matai, šansų ištrūkti pačiai nėra, – palengva pakildamas tarė jis. – O ir nenorėtum, jei pasakyčiau tau visą tiesą.

– Kokią tiesą? – Ravena krūptelėjo nuo staiga atšalusio jo balso tono.

– Jau visai greitai susitiksi su savo mama, ji ateina tavęs atsiimti. O kalbant apie susitikimus, turiu tau staigmeną, taip bent jau išpildysiu dar vieną Tasdaro norą.

Daugiau nieko neaiškinęs Aladoras skubiai išėjo iš kambario. Nejaugi Ravena išgirdo teisingai? Mama atvyksta jos atsiimti? Bet kaip ją išsives, jeigu ji negali grįžti į savo kūną, neįveikusi visų tų šmėklų? Ir išvis, kaip jai tai padaryti, kai nesugeba nusitraukti net paprasčiausių virvių, nes jos galios kažkodėl neveikia? O ką Aladoras turėjo omenyje, kalbėdamas apie staigmeną? Koks dar Tasdaro noras?