Demono vaikas (VI dalis)

Devintas skyrius. Dangiškieji rūmai (1)

Lorena sustojo prie Dangaus karalystės vartų Ragnaro mieste ir apsidairė. Aplinkui nesimatė nė vieno žmogaus, nors įprastai čia virte virdavo gyvenimas. Tačiau dabar nebuvo laiko apie tai galvoti, kai priešais ją atsivėrė Šviesos stulpas, švytintis švelnia melsva šviesa. Prasibrovusi pro jį, moteris susidūrė su apsauga, bet tai netrukdė, sargybiniai jau seniai ją pažinojo, juk eidavo pro čia daugybę kartų, kai reikėdavo tvarkyti bendrus karalysčių reikalus. Bet šį kartą ji planavo vykti iškart į Dangiškuosius rūmus, kuriuose gyveno Persėjas su savo žmona Šiva. Jau labai seniai ten lankėsi, tikriausiai prabėgo dešimtmetis, bet tikėjosi būti priimta svetingai. Orionas, Dangaus karalystės sostinė, per tą laiką spėjo ženkliai pasikeisti, tačiau ji vylėsi, jog rūmai bus išlikę tokie patys ir nereikės iki jų eiti pėsčiomis.

Neklydo – teleportuotis pavyko greitai ir lengvai. Pramerkusi akis Lorena nužvelgė rūmus nuo viršaus iki apačios. Iš išorės jie atrodė kur kas įspūdingiau, nei ji prisiminė. Aukšti bokštai su plačiais arkos formos langais stiebėsi į giedrą, be debesėlio dangų, o ažūriniais balkonų turėklais vijosi tankiai suaugusių smulkių lapų vijokliai. Kai kurie iš jų buvo tokie ilgi, kad leidosi per turėklus iki žemesnių aukštų. Moteris nuskubėjo tiesiu plačiu taku, iš abiejų pusių apsodintu žaliuojančiais kiparisais ir margaspalvių gėlių krūmeliais. Netoli įėjimo, prie storomis kolonomis atremto piramidės formos stogo, ramiai čiurleno fontanas, kurį aplenkusi ji užlipo laipteliais ir pagaliau sustojo prie milžiniškų medinių durų. Iš abiejų pusių kabėjo po žibintą, kad naktimis čia nebūtų tamsu. Pabeldusi į duris, ji minutėlę laukė, bet niekas nepasirodė. Pagalvojusi, kad neišgirdo, pabeldė dar kartą ir patraukė į save rankeną. Durys buvo atrakintos, tad nedrąsiai įėjo į vidų.

– Ar kas nors yra namuose? – garsiai pašaukė ji, žengdama keletą žingsnių į priekį. Staiga pajuto kažką už nugaros, bet nespėjo apsigręžti ir pamatyti, kas ten – oru nuskriejo strėlė ir įsmigo jai petį. Surikusi iš skausmo, moteris suklupo ant grindų.

– Altayrai! – šūktelėjo vaikiškas balsas netoliese. – Sulaikyk ją, kad nepabėgtų!

Lorena visiškai nesusivokė, kas atsitiko. Vienas iš užpuolikų šoko ant jos, o kitas, mažesnysis, laikėsi užnugaryje. Moteris bandė nustumti vyresnįjį, tačiau jis buvo per stiprus.

– Paleisk! – visu balsu sušuko ji, nekreipdama dėmesio į strėlę, kuri smigo vis giliau.

– Nepaleisk jos, Altayrai, mes ištempsime tą raganą iš čia!

Bandydama ištrūkti, Lorena sukaupė galias ir smogė, kur pakliuvo. Vienas iš jų aimanuodamas atsitraukė, o kitą ji nustūmė pati, ir tik tada galėjo geriau į juos įsižiūrėti. Jie tebuvo dar vaikai. Apsirengę vienodai – baltomis kelnėmis ir kailinėmis liemenėmis, abu su juodais kaip derva plaukais, bet iš veidų nepasakytum, kad broliai.

Tuo metu ant laiptų šmėstelėjo šviesi rūmų karalienės figūra.

– Arėjau? Altayrai? – suraukdama antakius ir mėgindama suprasti, kas vyksta, griežtai kreipėsi ji. – Ką jūs čia darote? Juk tai Vyriausioji pranašė!

Išgirdę jos balsą, vaikai išsigandę susižvalgė.

– Vyriausioji pranašė? – nieko nesuprasdamas vyresnysis nužvelgė Loreną. – Tuomet kodėl jaučiu iš jos sklindančią negatyvią energiją?

– Praleiskite ją, – vis dar taip pat griežtai paliepė Šiva.

– Bet... – išlemeno jaunesnysis berniukas.

– Tučtuojau! – valdingai pabrėžė moteris, įsitvėrusi laiptų turėklų. Tą pačią akimirką prie jos pasirodė ir Persėjas.

– Jie ją sužeidė? – persigandęs jis puolė prie Lorenos, norėdamas jai padėti, o Šiva tik sunėrė rankas ant krūtinės, rūsčiai žvelgdama į nusikaltusius vaikus.