Demono vaikas (VI dalis)

Trečias skyrius. Dukters vardu (3)

– Vis dar nieko, – sunkiai atsiduso Eliza, padėdama knygą atgal į lentyną. – Kad tik būtų koks nors būdas patikrinti jas greičiau...

– Yra vienas, bet nemanau, kad tai labai pagelbėtų, – atsiliepė netoliese jos stovintis Gordonas. – Tą galią galėčiau naudoti tik labai trumpam, nes išvargintų mano protą.

– Tada nė neverta rizikuoti. Galbūt būtų greičiau, jei prie mūsų prisijungtų daugiau žmonių.

Gordonas kurį laiką tylėjo ir užvertęs galvą akimis keliavo per viršutines, lentynose tvarkingai sustatytas knygas. Aplink jį, ant stalo ir ant grindų, taip pat gulėjo krūvos knygų, kurias jie su Eliza jau patikrino. Šioje vietoje seniai niekas nesilankė ir baldus dengė storas dulkių sluoksnis, tad kiekvieną kartą ką nors pajudinus jos sukildavo ir pasklisdavo ore. Net Gordono plaukai buvo apsinešę dulkėmis, bet jam tai nerūpėjo, jis siekė tų knygų, į kurias ką tik žiūrėjo, bet nusprendė panaudoti telekinetines galias, kad nereikėtų jų imti po vieną. Knygos vienu metu kilo iš lentynų, iš po savęs pažerdamos dulkes. Jų buvo tiek daug, jog patekusios pro nosį jos ėmė graužti gerklę ir Gordonas kosėdamas per kelis žingsnius atsitraukė. Knygos viena po kitos sukrito ant grindų, taip sukeldamos tik dar didesnį dulkių kamuolį.

– Tau viskas gerai? – Eliza išsigandusi puolė artyn ir patapšnojo jam per nugarą. – Daugiau taip nedaryk, žinai, kad turi taupyti galias.

– Nesvarbu, čia ne dėl galių... Ši vieta jau tiek laiko nelankyta, turime elgtis atsargiau.

– Manau, tau metas pailsėti, neturėtum pervargti, – sunerimusi pažvelgė į jį moteris. – Gal išeikime į kiemą įkvėpti gryno oro?

Gordonas sutiko, tad pravėrę senas medines duris jie atsidūrė koridoriuje. Visai čia pat buvo ir išėjimas iš šventyklos, bet jis staiga stabtelėjo, sugriebdamas Elizai už rankos ir taip ją sulaikydamas.

– Atrodo, kažkas mus stebi... – sukuždėjo ir lėtai patraukė prie durų, bet šalimais tvyranti energija netrukus išsisklaidė. Vis dėlto jis nuspaudė rankeną, bet už durų nieko nerado.

– Gal tau pasirodė? – suabejojo Eliza. – Aš nieko nepajutau.

– Nenustebčiau, jei mus šnipinėtų Melburnas, – žengdamas per slenkstį neramiai apsidairė Gordonas, tačiau aplinkui nebuvo matyti nė gyvos dvasios.

Moteris susikrimtusi priėjo arčiau, uždėdama ranką jam ant peties.

– Aš įsitikinęs, kad kažkas čia lankėsi, – vėl prakalbo jis. – Turime būti atsargesni ir atidžiai stebėti šventyklą bei Arelos namus. Tikiuosi, joms su Agnese viskas bus gerai.

– Žinoma, gali dėl to nesijaudinti, juk Agnesė pasikvies mus telepatiškai, jei ištiks bėda.

– Žinau, bet iš Tasdaro galima tikėtis visko, – išėjęs į kiemą, jis nukreipė žvilgsnį į tą pusę, kurioje buvo Arelos namai. – Be to, turiu pasirūpinti ir Šešėlių karalyste, kol manęs nebuvo, vartai taip ir liko normaliai neapsaugoti, o Aristėjas šito sutvarkyti pats neįstengs.

– Padarysi tai vėliau, dabar turime rūpintis kitais reikalais, – Eliza susimąsčiusi minutėlę tylėjo. – O jeigu pasikviestume čia Loreną?

– Kodėl būtent ją? – suraukė antakį žynys.

– Galbūt ji galėtų padėti mums rasti tas knygas greičiau? Suprantu, kad pastaruoju metu dvasios beveik nebeklauso, bet gal būtų verta pabandyti jas iškviesti ir paklausti?

– Nežinau, ar tai pati geriausia mintis, ypač tokiu pavojingu metu, – susimąstė jis. – Tokiu atveju, vienas iš mūsų vis tiek liktų saugoti Azryato, jei pasirodytų Melburnas ar Tasdaras.