Demono vaikas (VI dalis)

Pirmas skyrius. Bandymas padėti (3)

Gordonas sunerimęs atsirėmė į sieną, bandydamas pamatyti, kas vyksta didžiojoje salėje. Po paskutinio susirėmimo sargybinių čia beveik nebuvo, o tie, kurie vis vaikščiojo tvirtovėje, jo gerai pasislėpusio nematė. Jis buvo pasiryžęs padėti mergaitėms, ir net jei bus galimybė, ištrauks iš čia ne tik Raveną, bet ir Godą, nors žinojo, kad burtai dar nepanaikinti ir į požemius patekti nepavyks. Stovėti už kampo nieko nesiimant atrodė nepakeliama, nors Gordonas nė pats tiksliai nesuprato, kodėl ta mergaitė įsiveržė į tvirtovę ir nepaisydama jai gresiančio pavojaus nusprendė gelbėti Raveną. Bet jis negalėjo visko taip paprastai palikti, nenorėjo, kad ji kaip nors nukentėtų, juk už Tasdarą stipresnė nebuvo.

Staiga Gordono mintis nutraukė siaubo kupinas riksmas, tad nedelsdamas jis pašoko iš slėptuvės ir puolė pro duris. Prie Ravenos besiartinantis Tasdaras pasuko galvą jo pusėn. Pamačiusi pažįstamą žmogų, mergaitė sustingo iš netikėtumo, po to akimirkai žvilgtelėjo į Simfoniją, kuri taip pat, kaip ir ji, nenuleido nuo jo nuostabos kupinų akių.

– Kas čia dabar? – Melburnas apstulbęs nuleido kalaviją. – Maniau, kad pabėgai su Tronheimu.

– Vis dar nepasimokei? – Tasdaras paliko dukterį ir ėmė artėti prie Gordono. – Neužtektinai prisibuvai požemiuose?

Pasinaudojusi proga, Ravena pribėgo arčiau Gordono, tarsi tikėdamasi, kad jis padės jai iš čia ištrūkti. Simfonija dvejodama liko nuošaliau, o Melburnas vėl išsitraukė kalaviją. Tasdaro veide atsirado klastinga šypsena, tačiau pats veltis į konfliktą vengė, nes žaizdos nebuvo sugijusios iki galo, jeigu ir vėl susigrumtų su Gordonu, tik dar labiau nukentėtų. Tuo metu Melburnas šoko link priešininko, jo pusėn paleisdamas psi energiją, ir apakinęs jį užsimojo kalaviju. Gordonas skubiai pasilenkė ir ašmenys nukirto tik plaukų galiukus. Greitai sureagavęs jis pačiupo priešininkui už riešo ir stipriai pasuko, tikėdamasis, jog šis išmes kalaviją, tačiau jis to nepadarė ir užsimojo kita ranka.

Išsigandusi Ravena jau norėjo pulti jam į pagalbą, bet Simfonija prieštaraudama sugriebė jai už žasto. Gordonas šyptelėjęs atsivėdėjo ir spyrė Melburnui į pilvą, o šis greitai sureagavęs vėl sviedė psi energiją. Ravena sulaikė kvapą, nujausdama, kad jis daug silpnesnis nei anksčiau ir vienas lengvai nesusitvarkys.

– Ravena, privalai bėgti, kol dar yra galimybė, – staiga prakalbo Simfonija, pagaliau paleisdama jos ranką. – Aš liksiu ir nukreipsiu Tasdaro dėmesį.

– Bet Gordonas... – sutrikusi mergaitė ėmė blaškytis aplinkui. – Maniau, kad jis miręs...

Simfonija stumtelėjimu paragino ją bėgti, o pati daugiau nieko nesakiusi metėsi Tasdaro pusėn. Tačiau Ravena sustingusi delsė, nežinodama, ko imtis toliau, ar klausyti Simfonijos, ar vis dėlto likti, juk požemiuose dar kalėjo Goda, ką daryti dėl jos? Tuo metu stiprus smūgis prirėmė Gordoną prie sienos ir tiesiai priešais veidą iškilo grėsmingi kalavijo ašmenys.

– Į požemius! – piktai sušnypštė Melburnas. – Greičiau!

Gordonui buvo puiki proga išsisukti, todėl jis spyrė priešininkui į blauzdą. Šis neteko pusiausvyros ir kritęs ant grindų paleido kalaviją. Tapęs laisvas, žynys nedelsdamas puolė prie Raveną jau apsupusių sargybinių, tačiau kelią pastojo staigiai tarp jų išdygęs Melburnas. Ravena pasijuto tempiama tolyn, bet iš stiprių rankų ištrūkti nepajėgė ir netrukus pranyko tamsiame koridoriuje. Nenorėdamas, kad ji vėl patektų už to barjero, kuris neprileido prie požemių, Gordonas turėjo veikti greitai, bet atkaklūs priešininko smūgiai neleido jam pasiekti praėjimo. Be to, jis privalėjo padėti besikaunančiai su Tasdaru Simfonijai, negalėjo gelbėti Ravenos ir bėgti iš tvirtovės be jos.

Tokias jo mintis išblaškė tik dar aršesni smūgiai, tad teko apsigobti skydu. Melburnas ištiesė kalaviją, norėdamas tą skydą prakirsti, bet šis dingo pats, taip išmušdamas jį iš vėžių. Pasinaudojęs akimirka, kad priešininkas nebesmūgiuoja, Gordonas paleido į jį psi energiją. Kalavijas nusirito ant žemės, tad nieko nelaukdamas pačiupo jį, susmeigė Melburnui į koją ir nespėjus nė mirktelėti puolė prie Simfonijos. Dabar beliko atsikratyti Tasdaru, bet jis ir taip jau buvo sužeistas ir nusilpęs, todėl nešvaistė laiko veltui. Demonas užsimojo į Simfoniją ir nepastebėjo artyn lekiančio smūgio, kuris sėkmingai pasiekė taikinį. Nelaukdamas Gordonas čiupo jai už rankos ir nieko neaiškindamas smuko pro duris. Mergaitė vos spėjo bėgti paskui, bet stipri ranka atkakliai traukė ją tolyn.