Demono vaikas (VI dalis)

Dešimtas skyrius. Užmaršties pasaulis (1)

Į tylųjį Užmaršties pasaulį nė vienas bailus žmogus dar nekėlė kojos. Čia negalėjo prasiskverbti net menkiausias saulės spindulys, todėl viską gaubė amžina tamsa ir pažeme slenkantis tirštas rūkas, pro kurį sunkiai sekėsi ką nors įžiūrėti. Nors žiūrėti į ką nė nebuvo, pro tirštą rūko dangą tegalėjai matyti vien pajuodusias medžių šakas, besistiebiančias tik į dar juodesnį dangų. Akimirką atrodė, jog tai ne šakos, o pasmerktųjų sielos, bandančios ištrūkti į laisvę. Tas jausmas taip stipriai nuodijo protą, kad pabuvus čia ilgiau galvoje ėmė skambėti kraupūs jų vaitojimai, užpildantys bežadę tylą. O gal vis dėlto tai nė nebuvo vaizduotė?

Gūdi Šnabždesių giria driekėsi per visą Užmaršties pasaulį, nepalikdama nė vieno tuščio lopinėlio, įleisdama savo šaknis giliai į žemę ir siurbdama iš jos visus gyvybės syvus. Tik ten buvo galima pasislėpti nuo šmėklų, bandančių įsitempti į savo pasaulį kiekvieną už gyvybę kovojančią sielą. Būtent dėl to Ravena privalėjo išlikti, kad grįžtų atgal į savo kūną. Nedidelis jos siluetas slankiojo tarp tankiai suaugusių medžių ir žeme kaip gyvatės šliaužiančių vijoklių. Jos veidas atrodė kaip niekad liūdnas, bet susikaupęs, o žymė ant kaktos žibėjo raudonai, taip rodydama, kad jos gyvybė kabo ant plauko. Tamsūs drabužiai buvo prigludę prie kūno, einant į priekį mėlynas apsiaustas vilkosi žeme, bet liesos rankos stipriai gniaužė prie krūtinės sagtį, neleisdamos jam nukristi.

Galvoje skambėjo gausybė balsų, maldaujančių pagaliau pasiduoti. Reikėjo įtempti ausis ir užsimerkti, norint jų atsikratyti ir išgirsti iš visiškos tamsos apgaubtos girios sklindančius neramius garsus. Lyg ir pelėdos ūbavimas nuvilnijo tarp medžių ir staiga visos apylinkės nuščiuvo. Atrodė, tarsi viskas čia būtų gyva. Bet tai greičiausiai buvo tik iliuzija. Viskas, kas supo mergaitę – tik šmėklos, ir nieko daugiau, kas atkreiptų jos dėmesį.

Tačiau dabar kur kas labiau rūpėjo išgyventi. Ravena nujautė, jog be jos ir šmėklų čia tykojo dar kažkas, tik ji neįstengė nuspėti kas. Tarp daugybės svetimų aurų aplinkui pleveno tyra, pažįstama energija, suteikianti jai vilties, kad galbūt pavyks iš čia ištrūkti, jei tik išgyvens dar vieną naktį. Sunku buvo pasakyti, kada čia diena, o kada naktis, nuspėti galėjai vien iš šmėklų, kurios aktyviai puldavo tik naktimis, kai tekdavo medžioti sielas. Dienomis jos būdavo tarytum įkalintos medžiuose, bet kartais sugebėdavo pačiupti Ravenai už rankų ar kojų. Tokiu būdu jos tikriausiai į pražūtį pasiuntė begales žmonių, galbūt todėl jai atrodė, kad medžiuose ne tik šmėklos.

Ravena minutėlei stabtelėjo pailsėti, bet netrukus vėl pajudėjo iš vietos. Šmėklos lūkuriavo visai netoli, slėpėsi medžiuose ir laukė, kol galės išlįsti ir priversti ją pasiduoti, juk toks buvo jų darbas. Dvasių karalystė nuo Užmaršties pasaulio tuo ir skyrėsi, kad ten gyveno dvasios, galinčios padėti pranašauti ateitį, daug žinančios, o čia – vien šmėklos, paliktos likimo už blogus darbus, padarytus, kai dar buvo žmonėmis...

Beslinkdama tolyn, Ravena greitai pasiekė nedidelį šaltinėlį, kuris net iš tolo blizgėjo kaip sidabras. Atsitūpusi mergaitė panardino į jį rankas, stebėdama, kaip srauniai teka tobulai švari tėkmė. Vanduo buvo šaltas kaip ledas, bet maloniai gaivino, tad pasisėmusi jo delnais, Ravena pakėlė rankas sau prie lūpų. Smulkūs lašeliai tiško atgal į šaltinį, tekėjo rankomis ir varvėjo ant sulenktų per kelius kojų. Užsimerkusi ji juto malonų vandens skonį ir atrodė, kad daugiau nieko ir nereikėjo.

– Ravena? – staiga artimas švelnumas užpildė širdies tuštumą ir mergaitė atmerkė savo mėlynas, nuostabos kupinas akis.

– Gordonai? – sukuždėjo sau pačiai nepažįstamu balsu, skubiai pakildama nuo žemės. – Ką jūs čia veikiate?

– Kaip matai, patekau į Užmaršties pasaulį, nes mano kūnui gresia mirtinas pavojus.

– Ar tai reiškia, kad mirsite kartu su manimi?