Demono vaikas (VI dalis)

Trečias skyrius. Dukters vardu (1)

Perėjęs koridorių, Gordonas sustojo prie virtuvės, iš kurios sklido gyvybingi moteriški balsai. Jau norėjo žengti vidun, kai durys staiga atsivėrė ir jis susidūrė su Eliza.

– Kaip tik ketinau pas tave eiti, – šyptelėjo ji. – Pasikalbėjau su Ariadna ir Felicija, jos sutiko mums padėti.

– Gerai, – pavargusiu balsu sumurmėjo jis.

– Felicija ir Ariadna galės kartu su Aristėju keliauti į tą biblioteką, kur bandys rasti burtus dėl Linos, Ravenos ir Godos, o mes su Arela apsilankysime šventykloje, galbūt ir Agnesė galės prisidėti... – paaiškino ji ir suraukusi antakį žvilgtelėjo jam per petį. – Beje, o kur Arela? Kodėl tu čia, o ne pas ją?

– Šiuo metu jai reikia poilsio, tad nežinau, ar turėtume ją imti kartu, – sunerimęs Gordonas perėjo virtuvę. – Arela jokiu būdu neatsisakys mums padėti, bet nujaučiu, kad jai kur kas blogiau, tik ji nenori to parodyti.

– Suprantu, juk ji taip siaubingai jaudinasi ne tik dėl Ravenos, bet ir dėl tavęs, – linktelėjo moteris. – Ji man papasakojo apie tavo problemas su žynio pareiga.

– Taip, bet dabar privalome susitelkti į kitus dalykus. Kadangi Arela neprisidės, planai truputį keičiasi. Turime jau pakankamai žmonių, kurie persikels į biblioteką, tad pats liksiu čia ir padėsiu ieškoti Azaros knygų. Aristėjas žino, kur biblioteka, todėl nedelsdamas ten teleportuos, tereikia su juo susitarti ir pasakyti visus planus.

– Galite mus su Felicija pas jį teleportuoti, – įsiterpė visą laiką tylėjusi Ariadna. – Kad negaištume brangaus laiko, pati jam viską paaiškinsiu, o jūs tuo metu netrukdomi keliausite į šventyklą.

– Gerai, taip ir padarykime, – sutiko jis.

Netrukus merginos įsikibo Gordonui į parankę ir jis teleportavo jas prie Aristėjo namų, o pats nieko nelaukdamas grįžo atgal į Azryatą.

– Nežinau, ar gera mintis palikti Arelą čia vieną, – prikando lūpą Eliza. – O jeigu čia pasirodys Tasdaras ar Melburnas?

– Aš galiu likti čia ir ją saugoti, – pasisiūlė Agnesė.

– Ar tu tuo tikra? – sunerimo ji.

– Nesijaudink, jei prireiks, aš ją apginsiu. Vis geriau, nei palikti ją vieną, kai šiuo metu yra tokia pažeidžiama.

– Tu teisi, – pritarė jai Gordonas. – Bet jei matysi, kad gresia pavojus, būtinai susisiek su mumis telepatiškai.

– Žinoma, – linkčiojo Agnesė. – Jeigu Arela pasijus geriau, kartu prisijungsime prie paieškos. Galite būti ramūs.

Eliza vis dar abejojo, ar tai pati geriausia mintis, bet neturėjo kito pasirinkimo, tik pasikliauti savo dukterimi, tad nuskubėjo paskui Gordoną, jau einantį pro laukujes duris.

– Šventykla visai netoli, – tarė ji, prisiminusi, jog jis niekada ten nesilankė. – Beprasmiška teleportuotis, nueisime per kelias minutes.

Žynys nieko neatsakė, ir jie patraukė tolyn taku. Aplink juos nesimatė žmonių, tarytum Azryate niekas negyventų. Gordonas dažnai čia lankėsi, bet niekada per daug į tai nekreipė dėmesio.

– Nerimauji dėl Arelos? – nutraukė jo mintis Eliza.

– Labai tikiuosi, kad jai nieko rimto, ji juk turi ryšį su Ravena ir tai galbūt susiję, – liūdnai pažvelgė į dangų jis. – O kur Elzaro ašmenys? Kad tik Tasdaras jų nepavogtų...

– Nepavogs, jie saugioje vietoje. Arela ten pat paslėpė ir Chrono laikrodį, kad niekas jo nepaliestų. Ji man pasakojo, jog Melburnui pavyko rasti jį tavo namuose, tad žūtbūt privalėjo paslėpti kitur.