Demono vaikas (VI dalis)

Dvyliktas skyrius. Nedoras planas (2)

– Kaip gera po tiek laiko vėl būti namuose, – lengviau atsikvėpdama prakalbo Goda. – O dabar, kai tu šalia, viskas grįžo į senas vėžes...

Gordonas susimąstęs tik nužvelgė koridorių, į kurį jie teleportavosi. Namai atrodė neįprastai niūrūs ir tušti, tačiau niekur kitur jis nesijautė taip gerai, kaip čia. Tuo pačiu jis džiaugėsi, kad ištrūko iš požemių ir Goda taip pat laisva, bet negalėjo prarasti budrumo, nes Tasdaras niekada nepaliks jų ramybėje, net jei ir paleido jo dukterį. Nors dabar jis turėjo susitelkti ne į tai, juk privalėjo padėti Arelai rasti kelią į Užmaršties pasaulį, o tai buvo ne vienintelė jo problema. Šiuo metu Gordonas jautėsi neįtikėtinai gerai, bet tai greičiausiai laikina, nes ta energija, kurią gavo, kad apsigintų nuo Aladoro, dar neišsisklaidė iki galo. Tik laiko klausimas, kada vėl pasijus prastai.

– Goda? – staiga atsisukdamas į ją prakalbo žynys. – O tu vis dar nemoki teleportuotis?

Mergaitė šiek tiek nustebusi pažvelgė į tėvą, mėgindama suprasti, kodėl jis paklausė to būtent dabar, bet po akimirkos nusiminusi giliai atsiduso, jos pečiai bejėgiškai nusviro.

– Ne, nesuprantu kodėl, bet man sunku susikaupti net tada, kai tiksliai žinau, kaip atrodo vieta, į kurią noriu teleportuotis. Aš negaliu persikelti net į kitą gatvės pusę, ką jau kalbėti apie kitą planetą ar karalystę?

– Nespausk savęs, galbūt tiesiog neturi gebėjimo teleportuotis.

– Betgi kaip man be jo išsiversti? Galbūt net nebūčiau patekusi į nelaisvę, kai mane užpuolė Melburnas.

– Nesijaudink, yra kitas būdas. Galėčiau išmokyti tave magiportacijos.

– Magiportacijos? – Goda sutrikusi pakėlė akis.

– Taip, tai irgi teleportavimasis, tik kitokiu būdu, nes tam, kad nukeliautum į bet kurią norimą vietą, reikėtų sukurti magišką portalą. Galbūt dabar tai skamba sudėtingai, nors iš tikrųjų visai nesunku, labai greitai išmoktum, – šypsojosi Gordonas. – Jeigu sutinki, pradėsime mokslus, vos tik sutvarkysime visus reikalus.

– Kaip gerai, galėsiu tau dažniau padėti, – apsidžiaugė ji. – O kada persikelsime pas Aristėją ir Ariadną?

– Kol kas tegul bibliotekoje jie darbuojasi vieni, pirmiau noriu patikrinti savo archyvus ir įsitikinti, ar turiu ką nors naudingo, – jis mostelėjo ranka koridoriaus posūkio link. – Geriau eime, nedelskime.

Netrukus jie pasiekė medines tamsiai rudas duris. Jos prasivėrė visai be garso ir mergaitė nesidrovėdama žengė vidun. Archyvai buvo neseniai atnaujinti ir daug tvarkingesni nei anksčiau. Dabar čia eilėmis stovėjo aukštos lentynos, pilnos knygų storais viršeliais ir senų pageltusių ritinėlių. Lentynos beveik siekė lubas, jog norėdamas ką nors pasiekti be kopėčių neišsiverstum, o pro plačius langus dienos metu laisvai krito natūrali šviesa. Žinoma, dangus šiuo metu jau buvo aptemęs, tad teko įjungti lempą.

– O kas tavo rankai? – staiga sunerimęs Gordonas atsisuko į dukterį. – Tikiuosi, nieko labai rimto.

– Lūžo, kai trenkiau Melburnui, – tarytum tik dabar prisiminusi nekaltai šyptelėjo mergaitė ir pakėlusi ranką atidžiau apžiūrėjo tvarstį. – Neprivalai dėl to jaudintis, Lorena mane pagydė, tad daugiau nebeskauda. Visą tą laiką kur kas labiau nerimavau dėl tavęs, juk buvai pakliuvęs į Užmaršties pasaulį, o mūsų ryšys labai stiprus ir...

– Atleisk, kad per mane turėjai visa tai kęsti, bet ryšio nutraukti negaliu, pati žinai.

– Man ir nereikia, kad jį nutrauktum, nes tik taip žinau, ar tau viskas gerai. Tuo metu, kai Aladoras bandė pasiimti tavo sielą, pajutau, jog kažkas ne taip, netgi mačiau priešais save jo veidą, tarsi būčiau į tave įsikūnijusi.