Demono vaikas (VI dalis)

Antras skyrius. Žemutiniuose požemiuose (1)

Ravena nesipriešindama žengė koridoriumi, jos skruostais riedėjo ašaros, bet niekas į tai nekreipė dėmesio. O kodėl turėtų? Čia buvo jos tėvo valdos, vieta, kurioje jis kankino belaisvius, galbūt vieną dieną pati patirs tą patį. Nors dvasinis skausmas jai buvo baisesnis, juk kur kas labiau kentėjo dėl to, jog artimiesiems taip pat gresia pavojus. Ak, kaip mergaitė troško iš čia pasprukti, ką padarė jos mama, bet šansų jau nebebuvo likę, kuo ilgiau ji kalėjo šiuose požemiuose, tuo labiau nyko jos galios, ir ji visiškai nesuprato kodėl.

Sargybinis sustabdė Raveną, norėdamas atrakinti vartus į požemius, kur priešais tęsėsi laiptai, o apačioje laukė kameros. Ten buvo šalta, tamsu ir nyku, viską supo storos akmeninės sienos, o miegoti galėjai tik ant kietų gultų, kurie suteikė tiek pat patogumo, kiek ir grindys. Bent jau turėtų, ką šilčiau apsirengti, nereikėtų kęsti kaulus stingdančio šalčio. Bet Tasdaras geriau savo dukters neaprūpino, taip įrodydamas, kad ji nė kiek nesvarbesnė už kitus kalinius.

Po akimirkos sargybinis stumtelėjo mergaitę pro duris, taip išblaškydamas visas mintis. Ji vos nenusirito laiptais, bet išlaikiusi pusiausvyrą pradėjo lipti žemyn. Kaip įprastai, ant sienų liepsnojo deglai ir jos veidas įgavo raudoną atspalvį. Jei tik galėtų išsikviesti bent dalį savo galių, pabandytų mintimis paveikti tą ugnį ir panaudoti ją kovodama, išlaisvinti Godą ir... Bet ne, įvykiai visuomet turėjo suktis jos tėvo naudai, tik jis vienintelis viską čia kontroliavo, kiti buvo bejėgiai, kaip jis ir norėjo. Tuo pačiu Ravenos mintys vis nuklysdavo apie šeimą ir toli nuo Tamsos karalystės sienų paliktus draugus, atmintyje iškilo karštos vasaros dienos, giraitė ir malonus pavėsis po medžiu. Ji neapsakomai troško laisvės, tačiau realybė buvo žiauri, juk aplink Tamsos karalystė, kur negali patekti saulė...

Mergaitė minutėlei stabtelėjo, bet vėl pradėjo iš lėto žingsniuoti tolyn, nors kojos buvo tarsi nesavos. Ji kuo puikiausiai žinojo, kad nederėjo tiesiog eiti, bet kitaip neįstengė, nes pasipriešinusi nukentėtų pati ir tik dar labiau pakenktų savo mamai arba Linai. Atrodė, praėjo visa amžinybė, kai jas matė, o kas nutiko Agnesei, taip niekada ir nesužinojo. Visus tuos metus, kai treniravosi, dažnai galvojo ir apie ją, manė galėsianti padėti, bet po to karto, kai Melburnas ją paveržė iš Linos, jų keliai nebesusikirto. Galbūt dabar Agnesė labai toli nuo čia arba dar blogiau – mirusi. Nors ne, Melburnas buvo jos tėvas, pats jos neskriaustų, nebent prie to prisidėtų Tasdaras.

Pagaliau laiptai baigėsi ir atsivėrė požeminis pasaulis. Sustojusi prie savo kameros, esančios visai šalia Godos, Ravena laukė, kol sargybinis atrakins grotas, ką bedarydamas jis šiek tiek užtruko. Kitų sargybinių aplinkui nesimatė, ir ji būtų galėjusi lengvai juo atsikratyti, bet kas iš to, jei kiti laukė viršuje ir saugojo požemius?

– Judinkis! – ragindamas sargybinis grubiai stūmė mergaitę į kamerą.

Nespėjusi susivokti, kas vyksta, Ravena parklupo ant grindų, o jis sugriebė ją už plaukų ir nutempė prie grandinių. Šaltas metalas apjuosė jos riešus ir čiurnas, bet ji nesipriešino, nes jautėsi per daug nuo visko pavargusi, o vyriškis užrakino grotas ir pranyko ten, iš kur atėjo. Sunkiai pakėlusi galvą, mergaitė pažvelgė į Godą, kurios veidas taip pat atrodė išvargęs. Toji nesuprato, už ką joms tokios nelaimės, taip troško grįžti į praeitį ir viską pakeisti, galbūt tą nelemtą dieną nebūtų pralaimėjusi Melburnui ir sugadinusi Žynių simbolio. O gal tokiu būdu pavyktų padaryti ir taip, kad Gordonas nepaliktų savo pareigos...

Bet ne, žynė papurtė galvą, vydama šalin tokias beprasmiškas mintis. Į praeitį galėtų grįžti tik naudodama Chrono laikrodį, o dievai, be abejo, ją nubaustų, jei jį pavogtų ir imtų savivaliauti dėl savanaudiškų tikslų. Dėl to, kad netektų kentėti. Bet juk tada nereikėtų kentėti ir kitiems, tiesa?