Demono vaikas (VI dalis)

Devintas skyrius. Dangiškieji rūmai (3)

Arela susigūžusi sėdėjo prie lango ir laukė sugrįžtančios Elizos, norėdama papasakoti jai apie tai, ką pasakė Tasdaras. Galbūt kartu joms pavyktų ką nors sugalvoti, kad nereikėtų į Užmaršties pasaulį keliauti vienai. Juk kažkur turėtų būti ir kiti vartai, tik Žemės planetoje, kaip visų kitų pasaulių ir karalysčių, ar ne? Moteris baiminosi tik dėl vieno – kad per ilgai užtruks jų ieškodama, net jei prie paieškų ir prisidės Eliza. Galbūt Gordonui pavyktų lengviau, bet pirmiau reikėjo jį išgydyti ir pažadinti, ko be Žinos jie padaryti negalėjo. Arela nuogąstavo, kad nieko neišeis, bet stengėsi galvoti pozityviai, juk tos Žinos visai nepažinojo, galbūt ji labai stipri žynė, kuri greitai viską sutvarkys. Deja, buvo viena didžiulė bėda...

Girgžtelėjus durims, Arela staigiai pašoko ant kojų, o Eliza nustebusi pažvelgė į ją, nesitikėdama tokios reakcijos.

– Aristėjas su Ariadna ir Felicija grįžo čia, – prakalbo ji. – Papasakojau jiems viską, kas nutiko Gordonui. Lorena, kaip supratau, dar negrįžo?

– Ne, tikriausiai kilo kokių nors nesklandumų.

– Tiesą pasakius, yra ir gerų žinių, – prieidama šyptelėjo moteris. – Galbūt greitu metu sužinosime, kaip išgelbėti Liną, Felicijai pavyko rasti knygą apie Nebūties pasaulį.

– Tikrai? – apsidžiaugė Arela. – Tikėkimės, kad padėsime ir Gordonui, juk vis dėlto... aš kalta, kad jis guli mirties patale.

– Kodėl taip manai? Dėl to kaltas Melburnas, o ne tu.

Moteris truputėlį susigėdusi nudelbė žvilgsnį į grindis.

– Padariau tikrą kvailystę, keliaudama į Tamsos karalystę viena. Jeigu būčiau bent šiek tiek palaukusi, galbūt būčiau padėjusi tau jį apginti ir dabar nereikėtų kviesti į pagalbą Žinos.

– Kodėl visą laiką kaltini save dėl visko, kas blogo įvyksta? – Eliza nuoširdžiai pažvelgė į draugę ir sustojusi prie pat jos uždėjo ranką ant peties, taip norėdama ją paguosti. – Melburnas viską suplanavo ir laukė akimirkos, kai būsime labiausiai pažeidžiami.

– Ir aš ją suteikiau...

– Nemanau, kad būtų kas nors pasikeitę, jei būtum čia likusi.

– Suprantu, kad laikai mane silpna, bet...

– Nesvarbu, kas nutiko, tau juk pavyko atgauti Raveną ir žinojai, kaip tai padaryti greičiau, o Žina išgydys Gordoną ir viskas bus kuo puikiausiai, – vis ramino ją Eliza. – Geriau dabar pasakyk, apie ką kalbėjai su Tasdaru. Minėjai, kad jis paaiškino, kaip galėtume išgelbėti Raveną, tad neturėtume delsti, ar ne?

Arela linktelėjo ir netrukus papasakojo viską iki smulkmenų, netgi parodė amuletą, atversiantį vartus į Užmaršties pasaulį. Praleido tik tai, jog Tasdaras už Ravenos laisvę norėjo, kad ji pereitų į jo pusę, juk vis dėlto ta plano dalis taip ir liko neįgyvendinta, kai jis sugalvojo šį bei tą pakeisti.

– Bet tu ir pati supranti, kad tai spąstai, – apžiūrėjusi amuletą su viduryje įtaisytu rubino brangakmeniu kilstelėjo antakius Eliza. – Tasdaras be reikalo nenorėtų, kad keliautum atsiimti Ravenos viena, jo gerumas tik prieš blogą.

– Žinau, bet ką man daugiau daryti? Dėl Ravenos privalau rizikuoti, privalau ją iš ten ištraukti, tik pirmiau reikia padėti Gordonui, nes be jo neišsiversime. Bet net jei ir rasime antrus vartus, rizika vis tiek nesumažės, Užmaršties pasaulis labai pavojinga vieta, nesvarbu, kad keliausime ten dieną. O kas, jei sutiksime Aladorą? Jis net stipresnis už Tasdarą, kaip jį įveiksime?

– Mes ką nors sugalvosime, nesijaudink, – skėstelėjo rankomis moteris.

– Tai ne žaidimai, Eliza. Net jei eisiu ten ne viena, kokia tikimybė, kad jis nesutrukdys pasiimti Ravenos? Nenoriu, jog kas nors mirtų vien dėl to, kad esu per silpna ir nemoku savimi pasirūpinti. Vienintelis būdas būtų kaip nors prižadinti mano galias, tada turėčiau didesnę galimybę laimėti.