Demono vaikas (VI dalis)

Devintas skyrius. Dangiškieji rūmai (2)

Sėdėdama tarp daugybės knygų, Ariadna vis dar bandė surasti tą vienintelę, kurioje turėtų būti burtai, panaikinsiantys skydą Tamsos karalystėje. Reikėjo ieškoti ir kitos, kur nurodyta, kaip atverti Nebūties pasaulio vartus, tačiau kuo ilgiau teko tai daryti, tuo labiau atrodė, kad tokios knygos išvis neegzistuoja ir jie su Aristėju vargsta tik be reikalo. Vis dėlto, ji norėjo būti naudinga ir kaip nors padėti savo seseriai atgauti dukterį. Pati savo vaikų ji neturėjo, bet žinojo, kad netekti artimo žmogaus skaudu. O kam nebūtų? Nebent Tasdarui, kuris tiek daug metų skaudino Arelą ir dėl to net nesusimąstė. Ariadna dar niekada nebuvo su juo susidūrusi, bet jei nuo šiol jos gyvens tuose pačiuose namuose, tikriausiai to neišvengs. Tačiau ji pati pasirinko tokį kelią, juk būti su Aristėju nebegalėjo.

Papurčiusi galvą mergina susitelkė į užduotį, ir toliau ieškodama knygų. Ta krūva, kurią čia atsinešė, jau buvo beveik patikrinta, ir atsidususi ji nuleido rankas. Jokiu būdu nepavyks rasti to, ko jiems reikia. Pakreipusi galvą ji dar pažvelgė į netoliese tarp lentynų neramiai vaikščiojantį Aristėją. Jis naudojo savo galias, kad greičiau perskaitytų knygų turinį, bet tai gelbėjo tik trumpam, nes jis negalėjo jų naudoti dažnai, kad nenuvargintų savo proto.

– Vis dar nieko? – kreipėsi jis į Adiadną ir toji krūptelėjo.

– Ne, čia tiek daug knygų, kad užtruksime visą amžinybę, kol ką nors rasime.

– Nepasiduok, anksčiau ar vėliau mums pavyks, – giliai atsidusęs jis paliko lentynas ir priėjo prie merginos. – Bet negalime savęs ir nuvarginti, nori su manimi išgerti kavos?

Ariadna šiek tiek suabejojo, bet linktelėjo, tad Aristėjas pralinksmėjęs užtrenkė paskui save duris. Visai netoli bibliotekos stovėjo nedidelė kavinukė, iš kurios jis kiekvieną dieną ir nešė jiems kavą. Ariadna vis nesiliovė stebėtis, koks rūpestingas jis gali būti, tik labai retai tai parodo. Galbūt dėl to, kad dažniausiai susitelkia į darbus arba bando vaidinti stiprų, nors iš tiesų toks nėra. Merginai niekada nesisekė kalbėti su juo apie jausmus, ir net jei jis dažniausiai pasakodavo viską, kas tuo metu sukdavosi jo galvoje, jausmai buvo tarsi užrakinti penkiomis spynomis. Jis įstengdavo atskleisti tik tai, kaip jaučiasi dėl Gordono, juk ir pati matė, kaip gedėjo, kai manė, kad jis miręs. O visa kita... Ariadna nė nežinojo, ar tai, ką jis kalbėjo tą naktį, kai buvo girtas, iš tiesų kažką reiškė. Tie žodžiai, jog ją myli ir be jos neištvertų... per daug gerai, kad būtų tiesa. Galbūt jis tik jautėsi vienišas ir norėjo sunkią akimirką pasėdėti kartu, tik ne taip visa tai išreiškė.

Bet ar tikrai? Juk Aristėjas ją pabučiavo. Tik į kaktą, bet kažin, ar bučiuotų be reikalo. Sunku buvo susikaupti ties darbais ir užmiršti tas švelnias lūpas, liečiančias jos odą, o tie žodžiai, kai jis sakė ją mylintis ir maldavo, kad ji priklausytų tik jam... Nejaugi tikrai nieko nereiškė? Mergina išraudo, prisiminusi jo tyrinėjantį žvilgsnį. Niekada nelaikė savęs gražia, neturėjo didelės krūtinės, plačių klubų, o ir mažai svėrė, todėl jos figūra atrodė pernelyg vaikiška, kad domintų vyrus. Tik kodėl ją pradėjo traukti būtent Aristėjas? Kurį laiką jie gyveno kartu kaip paprasčiausi draugai ir ji net nepagalvodavo apie tai, kas būtų, jei įsimylėtų tokį, kaip jis, tad kas pasikeitė? Ir kodėl būtent dabar, kai viskas ir be to labai komplikuota?

Ariadna žinojo turinti nustoti apie tai galvoti, bet nepavyko. Vienu metu ji svarstė, kad apie savo jausmus Aristėjui vis dėlto galėtų pasikalbėti su Arela, tada nereikėtų visos naštos laikytis tik sau. Galbūt ji patartų, ką būtų geriausia daryti ar kaip susitaikyti su tuo, jog Aristėjas niekada nebus jos... Bet tuo pačiu atrodė, kad apie tai kalbėti beprasmiška, juk ir taip aišku, kuo jų pokalbis baigtųsi. O ir ką tokio Arela jai patartų? Juk ir pati turėjo savų bėdų, galbūt net didesnių, gyvenimas jai niekada nebuvo rožėmis klotas.