Demono vaikas (VI dalis)

Trečias skyrius. Dukters vardu (2)

Papūtus stipresniam vėjui, Ariadna susisupo į savo šiltą apsiaustą ir perėjusi akmeninį takelį atsargiai statė kojas ant medinių laiptelių, nenorėdama, kad jie sugirgždėtų ir prižadintų Aristėją. Pasiekusi duris, ji išsitraukė iš kišenės raktus ir suspaudusi reikiamą pagaliau atrakino spyną. Atidaromos durys vos vos cyptelėjo, bet staigiai vėl jas uždariusi, mergina nusiavė batus ir įsispyrusi į šlepetes nutipeno laiptais, vedančiais aukštyn jos kambario link. Tik tada dėmesį atkreipė iš viršaus krentanti gelsva šviesa. Nejau Aristėjas dar nemiegojo? O gal tik pamiršo išjungti šviesą?

Pėdai nusileidus ant paskutinio laiptelio, Ariadna pakreipė galvą koridoriaus pusėn. Šviesa sklido iš šalia esančio kambario, kuriame ji niekada nesilankė, bet tam, kad pasiektų savąjį, privalėjo jį praeiti, tad neturėdama kito pasirinkimo sunkiai atsiduso. Žingsniai buvo tokie pat tylūs, kaip prieš tai, ir ji melste meldė, kad Aristėjas jau būtų užmigęs, juk po dienos darbų turėjo pavargti. Tačiau eidama pro šalį ji susidūrė su jo akimis ir krūptelėjusi nusuko žvilgsnį.

– Jau grįžai? – nusistebėjo jis, prisėsdamas ant sofos šalia lango. – Užeik, turiu su tavimi apie šį tą pasikalbėti.

Mergina sutrikusi stabtelėjo ir mindžikuodama vietoje dvejojo, ar tikrai gera mintis apie kažką kalbėti tokiu metu. Jos žvilgsnis nejučia nuslydo šviesoje aiškiai išryškėjančia Aristėjo figūra. Jis sėdėjo atsipalaidavęs, atsirėmęs į sofos atlošą, pro prasagstytus susiglamžiusius marškinius buvo matyti nuoga jo krūtinė. Ariadnos skruostai švelniai išraudo, bet stengdamasi apsimesti, kad tai netrikdo, ji vis dėlto priėjo arčiau. Aristėjas patapšnojo vietą šalia savęs ir ji nesipriešindama prisėdo ant krašto.

– Kaip sekėsi burtų paieškos? – pasisukdamas į ją pasiteiravo vyras.

– Vis dar nepavyko nieko rasti. Felicija nusprendė pasilikti ilgiau, tai turėjau grįžti viena.

– Galėjai paprašyti, kad teleportuotų čia.

– Nenorėjau jai trukdyti. Be to, grynas oras dar niekam nepakenkė, – panarinusi galvą ji žvelgė sau į kelius. – Labai nepriprask, kad aš čia, vos tik rasime tuos burtus, galutinai persikelsiu pas Arelą.

– Ariadna, ar tu manęs vengi?

Mergina susigūžė, pirštai nervingai susmigo į suknelę.

– Kodėl taip manai? Aš jau aiškinau, kodėl nusprendžiau išvykti.

– Žinau, bet... nejaugi tikrai? – Aristėjas prisislinko arčiau, ir tik dabar ji pastebėjo jo rankoje stiklinę, pripildytą skaidraus rusvo skysčio. – Nejaugi tikrai taip paprastai nori mane palikti? Per tą trumpą laiką, kol tavęs nebuvo... bandžiau suprasti, kodėl taip pasielgei. Kodėl iš tikrųjų išeini?

Ariadna sekundėlei nukreipė žvilgsnį į Aristėją. Jo apsiblaususios akys klaidžiojo kažkur palubėje, o šviesoje tik dar labiau išryškėjo aštri žandikaulio linija ir išraudę skruostai.

– Žinai, Aristėjau, manau, kad dabar ne laikas apie tai kalbėti, – galiausiai tarė ji, galvos kilstelėjimu rodydama į stiklinę jo rankoje. – Tu girtas, pasikalbėsime iš ryto.

– Man viskas gerai, – jis siurbtelėjo dar vieną gurkšnį, po to pavartė rankoje stiklinę, žiūrėdamas į ją taip, tarsi šiuo metu daugiau niekas nerūpėtų. – Kai tapau Vyriausiuoju žyniu, prasidėjo rimčiausi darbai. Norėjau prisiminti senus laikus, supranti?

– Rytoj tau anksti keltis, juk vis dar reikia prižiūrėti Šešėlių karalystę. Be to, po darbo turėsi kartu su mumis ieškoti tų burtų, negalime nuvilti Gordono.

– Nesijaudink, žinau, kaip jam šiuo metu sunku, – pastatęs stiklinę ant stalo, Aristėjas prisislinko arčiau ir permetė ranką Ariadnai per petį. Ji bandė nuo jo atsitraukti, bet kūnas nevalingai sustingo. – Jei tik galėčiau, padėčiau jam susitvarkyti su žynio pareiga, bet Fantazija nenori man visko atskleisti, nes kiti žyniai negali kištis į visus tuos reikalus. Kaip kvaila, ar ne?