Demono vaikas (VI dalis)

Ketvirtas skyrius. Pirmapradės deivės (2)

– Kur aš? – slogiu balsu savęs paklausė Gordonas. – Kodėl čia taip tamsu?

Jis pabandė atmerkti akis, tačiau vokai buvo per daug sunkūs ir pro juos neprasiskverbė jokia šviesa. Kūnas atrodė toks lengvas, tarsi skrajotų nesvarumo būsenoje, nors dar prieš akimirką jis kovėsi su Melburnu ir jo pasamdytais sargybiniais. O su jais buvo ir Agnesė... Taip, Agnesė, jam reikėjo grįžti pas ją ir padėti, kitaip ji ir vėl paklius į Tasdaro nagus, juk Eliza išvyko į Dvasių karalystę ir padėti negalėjo. Melburnas jai kažką padarė, tik kol kas nebuvo aišku ką, ir tai tik dar labiau neramino.

Galiausiai Gordonas prisivertė atsimerkti, tačiau suvokė esantis ne Arelos namuose, o tuščioje beribėje erdvėje. Nesuprato, kas čia per vieta ir kaip į ją pateko, bet privalėjo kuo greičiau ištrūkti ir grįžti į kovos lauką, tad ėmėsi ieškoti bent menkiausio šviesos ruoželio. Jis turėjo kažkur būti, Gordonas žinojo. Išeitis visada yra.

– Pabusk, – staiga galvą persmelkė pažįstamas švelnus balsas. – Tavo kūnui gresia pavojus...

– Fantazija? – žynys nustebęs kelis kartus sumirksėjo, bandydamas įžiūrėti ją tamsoje.

– Tu privalai įveikti Melburną ir skubėti Arelai į pagalbą, kitaip ji neišsigelbės, – deivė atsidūrė prie pat jo ir atsargiai palietė jam skruostą. – Nenuvilk ir Godos, jai taip pat tavęs reikia...

– Žinau, – sukuždėjo Gordonas, neatitraukdamas akių nuo deivės veido. – Bet Melburnas mane...

Jis uždėjo ranką ten, kur prieš tai į šoną susmigo kalavijas, bet žaizdos nebebuvo. Ar tai reiškia, kad pas Fantaziją pakliuvo tik jo siela? Bet kodėl? Kodėl ji pasikvietė jį čia tokiu gyvybiškai svarbiu metu? Ar tik tam, kad pasakytų, kas ir taip akivaizdu?

– Šiuo metu tavo kūnas per silpnas kovoti, bet man reikia, kad pasistengtum, – toliau kalbėjo deivė, ir jam pasirodė, jog jos balsas šį kartą skambėjo kur kas liūdniau nei įprastai. – Dievai neturi teisės kištis į žmonių gyvenimą, tad galiu tave tik paskatinti, nepamiršk, kad vis dar esi man reikalingas.

– Tuomet kodėl negalime sugalvoti kito būdo, kaip man gauti naują Žynių simbolį ir nereikėtų aukotis Godai?

Jis atrodė be galo nusivylęs ir jau visiškai praradęs viltį, nes per užgriuvusias nelaimes negalėjo susitvarkyti su savo bėdomis, bet deivė į klausimą atsakyti neskubėjo, laikydama rankas jam ant skruostų. Tai buvo įprastas jos judesys, tarytum tokiu būdu bandytų parodyti savo rūpestį ir meilę, bet Gordonas niekaip neįstengė prie to priprasti. Pastaruoju metu ji buvo per daug švelni, ir tuo pačiu per daug iš jo norėjo, o jis jautėsi vis labiau pavargęs, troško bent trumpam atitolti nuo visų slegiančių problemų, nors žinojo, kad tai neįmanoma.

– Mums nereikia jokio kito būdo, nes tėra tik vienintelis veiksmingas, – galiausiai prakalbo Fantazija.

– Bet kodėl man? Kodėl taip turėjo atsitikti būtent man? – nuleisdamas akis slogiai paklausė Gordonas. – Tiek daug kartų girdėjau tave sakant, kad Godai pavyks atlikti savo darbą, bet kaip man tuo tikėti? Neturėdamas savo simbolio nebegalėsiu pilnai išnaudoti senojo galios ir įveikti man skirtas kliūtis, kaip susidorosiu su Melburnu ir apsaugosiu Arelą? Man reikia naujos lazdos dabar, neabejoju, kad savomis rankomis galėtumėte ją sukurti, jei tik norėtumėte.

– Tu teisus, – neketindama prieštarauti sutiko deivė. – Bet žinai taisykles, antrą kartą jų nekartosiu.

– Tuomet kodėl Žynių pergamente niekada neįrašėte, kad žynys turi perduoti lazdą savo palikuoniui? Tada būtume kažką sugalvoję anksčiau.