Demono vaikas (VI dalis)

Dvyliktas skyrius. Nedoras planas (1)

Melburnas stovėjo prie Tamsos karalystės vartų ir neramiai dairėsi aplinkui. Ištįsęs šešėlis krito ant grublėtos sienos, tačiau netrukus nuslydo keliu, jam artėjant prie Tamsos tvirtovės. Batų kulnai trinksėjo į akmeninį grindinį, apsiaustas ir ilgi plaukai taršėsi už nugaros, bet praėjęs pro visas gynybines sienas jis pagaliau pasiekė savo tikslą. Sargybiniai be žodžių pastūmė vartus, įleisdami parankinį vidun, ir priešais jį atsivėrė ilgas koridorius, apšviestas deglų ugnies. Eidamas juo, Melburnas nuskubėjo didžiosios salės link, o pasiekęs ją stojo priešais savo šeimininką, žemai jam nusilenkdamas.

– Ką sužinojai? – ramiai paklausė Tasdaras, jo akyse sužaižaravo lengvas raudonis.

– Gordonas ištrūko iš Užmaršties pasaulio ir Aladorui nepavyko gauti jo sielos, – dalykiškai kalbėjo parankinis. – Jie išsikvietė Dangaus karalystės žynę, kuri padėjo sugrąžinti jį į gyvųjų pasaulį.

– Supratau. Kas toliau?

– Kaip ir manėme, jie bandys ieškoti kito būdo, kaip patekti į Užmaršties pasaulį. Turime paskubėti, kol jiems dar nepavyko.

– Tuomet imkis savo darbo, jau sakiau, ką privalai daryti.

– Bet su Arela šiuo metu yra Eliza ir Agnesė, nebus taip paprasta paimti Zurato veidrodį. Be to, pirmiau reikia atsikratyti Gordonu, kad jis nepravertų vartų antruoju būdu.

– Nesijaudink, negavęs amuleto į Užmaršties pasaulį jis nepateks. Mes tik pasirūpinsime, jog Arela neturėtų kito pasirinkimo ir keliautų ten viena, kitaip neįgyvendinsime savo plano.

– Bet ką mums daryti? – sutriko Melburnas. – Kaip sutrukdyti, kad neįsikištų Gordonas? Be to, jei mūsų planas pavyks ir Ravena ištrūks, jis neabejotinai jai pasakys, kur ieškoti tų vartų, galbūt net padės juos atblokuoti.

– Viskas mano rankose, Melburnai, – išsišiepė demonas, sunerdamas rankas už nugaros. – Ravenai nepavyks susisiekti su Gordonu, o tada Arela visam laikui liks įstrigusi Užmaršties pasaulyje. Ar esi ką nors girdėjęs apie Juodąją miglą?

– Ne, kodėl klausiate? – vyras nustebęs pakėlė akis.

Tasdaras susimąstęs iš lėto perėjo raudoną kilimą, sugeriantį kiekvieną jo žingsnį, po to grįžo ten, kur prieš tai stovėjo, ir kurį laiką primerkęs akis įdėmiai stebėjo parankinį, tarsi tyčia delsdamas atskleisti savo planus.

– Nuvyksi pas Aladorą ir paprašysi, kad apgaubtų Šešėlių karalystę Juodąja migla, pro kurią niekam nepavyks prasibrauti, – galiausiai prakalbo. – O dėl Elizos ir Agnesės... jos žino per daug. Net jei Arela viena keliaus į Užmaršties pasaulį, jos bandys padėti Ravenai ją išgelbėti, tad negalime rizikuoti. Atgabenk jas į tvirtovę, to turėtų pakakti.

– Jūs įsitikinęs? – Melburno balsas šiek tiek sudrebėjo, bet jis stengėsi apsimesti, kad tie žodžiai jo nesutrikdė. – Praeitą kartą vos įstengiau išnešti sveiką kailį, kaip susitvarkyti dabar?

– Neprivalai su jomis grumtis, tiesiog teleportuok čia po vieną, kai bus nepasiruošusios. Ir nebandyk nesilaikyti plano, supratai? Neketinu jų skriausti, jos čia bus tik tiek, kiek man reikės, tad gali dėl to nesibaiminti. Ir būk tikras, kad viskas bus padaryta, kai atvyksiu paimti Zurato veidrodžio.

– Bus įvykdyta, valdove.

– O dabar keliauk pas Aladorą ir pasakyk, kad svetingai priimtų viešnią, aš turiu kitų darbų.

– Žinoma, – linktelėjo Melburnas. – Jums leidus.

Parankinis dar kartą nusilenkė ir skubiai paliko salę, bet persikelti į Užmaršties pasaulį delsė. Eidamas koridoriumi jis mąstė apie tai, ką Tasdaras liepė jam padaryti. Tačiau kodėl? Kodėl užuot atsikratęs Eliza ir Agnese jis nusprendė uždaryti jas požemiuose ir paleisti, kai viskas baigsis? O gal iš tiesų to net neplanavo, tiesiog naudojosi jo silpnybe, kad vėliau jas nužudytų? Arba dar blogiau – išsiaiškino, jog Agnesė viena iš sergėtojų ir žino, kad nužudyti jos negalės, kol nesučiups kitų?