Demono vaikas (VI dalis)

Septintas skyrius. Pagaliau laisvė (2)

Visą tą laiką, kol buvo uždaryta požemiuose, Arela neįstengė sudėti bluosto, nenustodama galvoti apie artėjantį susitikimą su Tasdaru ir kaip jis reaguos į tai, kai paprašys paleisti Raveną. Ji vis žvilgčiojo pro grotuotą langelį, nors už jo tvyrojo tamsa, tad negalėjo nuspėti, kiek maždaug praėjo laiko, galbūt jau išaušo rytas, o gal dar ta pati naktis. Alebastras buvo uždarytas kitoje kameroje, visai šalia jos, tik šiuo metu miegojo, tikriausiai pervargęs po kautynių su sargybiniais. Jai būtų pravertusi paguoda, bet nenorėjo trikdyti jo poilsio, tad turėjo visas savo mintis susidėlioti viena.

Po kurio laiko koridoriuje pasigirdo aiškūs žingsniai ir moteris staigiai pakilo nuo gulto, įsmeigdama žvilgsnį į deglų apšviestą koridorių. Širdis neramiai sutuksėjo iš jaudulio, bet ji stengėsi giliai kvėpuoti ir nepanikuoti, o netrukus akmenine siena nuslydo ištįsęs šešėlis. Po akimirkos priešais ją išniro šarvuota Tasdaro figūra ir jos žvilgsnis nukrypo į raudonai žibančias jo akis.

– Pagaliau susitikome, – plačiai nusišypsodamas prakalbo jis. – Nesitikėjau, kad taip greitai čia grįši.

– Aš tik noriu su tavimi pasikalbėti, – šaltai atkirto Arela.

Demonas iš lėto priėjo arčiau. Išsigandusi pašaipaus jo balso tono, moteris jau buvo besitraukianti nuo grotų, bet jis grubiai sugriebė jai už smakro, taip priversdamas ir vėl pažvelgti jam į akis. Užuot tai dariusi ji stipriai užsimerkė ir suleido nagus jam į ranką, bergždžiai mėgindama ją patraukti.

– Pasikalbėsime, kai išeisi iš šios kameros.

Atitraukęs ranką, Tasdaras mikliai atrakino grotas ir pastvėręs Arelai už žasto ištempė ją į koridorių. Ji nė neketino priešintis, kuo greičiau baigs kalbėtis, tuo geriau bus ne tik jai, bet ir Ravenai. Atrodo, praėjo visa amžinybė, kai paskutinį kartą ją matė, bet buvo kur kas skaudžiau nei tuos dešimt metų, kai žinojo, kur tiksliai ji gyveno, bet dėl Tasdaro nė karto jos neaplankė. Tada jos neturėjo tokio stipraus ryšio, bet Arela vis tiek jautė kaltę, kad nesusipažino su ja anksčiau, galbūt dabar viskas būtų visai kitaip. Tačiau net ir norėdama ji nieko nepakeis, juk į praeitį grįžti negalėjo. Be to, kas užtikrintų, kad pakeitus praeitį dabartis būtų geresnė?

Einant koridoriumi, juos lydėjo pora sargybinių, taip versdami Arelą tik dar labiau jaudintis. Kam jie čia reikalingi, jeigu ir taip aišku, kad didelės žalos ji nepridarys? Argi kaip nors galėtų pasipriešinti Tasdarui ir jį sužeisti? Žinoma, galvoti buvo ne laikas, kai sargybiniai pravėrė didžiosios salės duris, įleisdami ją su Tasdaru į vidų ir patys tučtuojau pasišalindami.

– Prisėsk, – jis parodė į kėdę prie stalo, esančio visai šalia savo karališkojo sosto, bet moteris liko stovėti, neplanuodama ilgai su juo kalbėti.

– Ar tai tu užpuolei tuos sargybinius prie vartų? – atsisukdamas tiesiai į ją paklausė Tasdaras.

– Mes su Alebastru, – skubiai linktelėjo ji. – O ką kitą daryti, kad galėčiau prie tavęs priartėti? Jie nenorėjo manęs išklausyti.

– Tokia moteris, kaip tu, neturėtų savo rankų sutepti krauju, – demonas susimąstęs priėjo arčiau, suėmė jos plaštaką ir pakėlęs sau prie veido švelniai pabučiavo. – O maniau, kad Melburnas puikiai susidoroja su užduotimis. Gaila, jis dar atsiims už tai.

Arela sutrikusi nesumojo, ką jam atsakyti. Troško kuo greičiau atsitraukti, neleisti jam vaidinti mylinčio vyro, bet taip jį tik įsiutintų, tad stovėjo įsitempusi, tikėdamasi, jog jis greitai atsitrauks pats.

– Tasdarai, aš... atvykau atsiimti Ravenos, – šiek tiek nedrąsiai prakalbo ji. – Tu žinai, kad ji blogai jaučiasi?

– Žinau viską, kas dedasi mano tvirtovėje, – pagaliau atsitraukdamas tarė jis. – Bet kodėl manai, kad tavęs klausysiu? Ravena pati kalta, nes kišosi ne į savo reikalus, o dabar turėčiau paleisti ją vien dėl to, kad gražiai manęs paprašei?