Demono vaikas (VI dalis)

Ketvirtas skyrius. Pirmapradės deivės (1)

Apsidairiusi, ar niekas neseka, Arela minutėlei stabtelėjo atsikvėpti ir tik dar labiau susisupo į juodą apsiaustą, kurio dėka tamsoje atrodė vos pastebima, iš po gobtuvo tebuvo matyti nerimo kupinos akys. Ji buvo pasiryžusi išvaduoti Raveną viena, kad nenukentėtų artimi žmonės, o ypač Gordonas. Jis ir taip turėjo mažai magiškos energijos, kad apsigintų, o per tą laiką, kol jie su Eliza ieškojo Azaros knygų, ji tegalėjo tik laukti, nes vis dar prastai jautėsi ir Gordonas nenorėjo jos per daug išvarginti. Bet Arela nujautė, jog Ravenai nutiko kažkas labai siaubingo, todėl neketino taip paprastai pasiduoti ir privalėjo ignoruoti savo savijautą. Be to, turėjo kitokį planą, daug lengvesnį, kad nereikėtų ieškoti jokių burtų, padėsiančių panaikinti tą skydą. Ji norėjo akis į akį susitikti su Tasdaru ir susigrąžinti dukterį, juk sužinojęs, kad ji blogai jaučiasi, paleis ją, ar ne? Taip, Arela žinojo, kad rizikavo savo gyvybe ir niekas nebūtų pritaręs tokiems jos planams, todėl ir išvyko viena. Dėl Ravenos buvo pasirengusi bet kam, šį kartą turėtų pavykti, juk Tasdaras visai neapsidžiaugtų, jei jo vaikas kaip nors žiauriai nukentėtų, o dar blogiau – mirtų jo paties požemiuose.

Stipriai tarp pirštų sugniaužusi auksinę apsiausto sagtį, Arela susikaupė teleportacijai prie Tamsos karalystės vartų. Tai buvo vienintelis būdas ten patekti – teleportacinius gebėjimus užgožiantis blogis saugojo karalystę nuo nepageidaujamų svečių. Širdį suspaudė nerimas, jaučiant tolstantį Azryatą, bet dar labiau neramino mintis, jog ji turės aukoti savo laisvę ir galbūt daugiau niekada nebegrįš namo. Bet Ravena jai buvo svarbesnė, turėjo išsikovoti jos laisvę, ne savo, galbūt tada galės vadinti save gera mama, o jei pavyks, galbūt bent kelioms minutėms pasimatys ir su Rebeka.

Pagaliau pasiekusi reikiamą vietą, moteris šiek tiek nedrąsiai pramerkė akis. Hanakuro mieste jau buvo gerokai aptemę, bet ne taip tamsu, kaip Azryate, nes už horizonto dar matėsi ruoželis nepasislėpusios saulės, nudažančios dangų raudonai. Tiesiai priešais ją stiebėsi Tamsos stulpas, iš visų pusių apsuptas medžių, tarsi būtų specialiai čia paslėptas, nors paprasti žemiečiai ir taip jo nematytų, o ypatingieji prireikus rastų jį kitokiais būdais.

Arela nusipurtė iš siaubo. Kojos buvo tarsi nesavos, bet žengusi kelis žingsnius ji tiesė ranką į begalinę juodumą. Tiek daug kartų teko tai daryti, ypač tada, kai gyveno Tamsos karalystėje ir nežinojo, kas iš tiesų yra Tasdaras, tad viskas atrodė taip įprasta ir pažįstama. Tada bent jau turėjo laisvę, nors jis ir akylai ją stebėdavo. Bet būdavo ir dienų, kai turėdavo svarbių reikalų ir palikdavo ją vieną. Jo nelaimei, tai jos nesulaikė, praėjusi pro apsaugą nepastebėta, ji galėdavo lankytis pas Gordoną, Elizą ar Loreną jam to nežinant.

Tamsai galiausiai išsisklaidžius, priešais Arelą atsivėrė jau įprastas raudonas dangus. Sunerimusi ji nužvelgė į viršų besistiebiančius strypus, už kurių laukė Tamsos tvirtovė, bet kad ten patektų, jai reikės susidurti su sargybiniais. Moteris neketino su jais kautis, norėjo patekti į tvirtovę taikiai, tik abejojo, ar jie taip paprastai ją praleis. Bet kas žino, juk ji vis dar buvo Tasdaro žmona, o tai reiškia, kad šios valdos priklausė jai lygiai taip pat, kaip ir jam. Deja, būti jo karaliene Arela atsisakė, galbūt per daug iš tų sargybinių tikėjosi. Kodėl jie turėtų taikiai praleisti ją pro vartus vien dėl to, jog ji buvo susijusi su jų šeimininku? Plius tai, kad jie niekada normaliai nesutarė...

Giliai įkvėpusi oro, Arela žengė artyn prie metalinių strypų ir jau siekė rankenos. Šioje pusėje sargybinių nesimatė, bet ji nė kiek neabejojo, jog daugybė jų bus kitoje. Tasdaras dar niekada nebuvo toks neapdairus, kad visai jų nepasamdytų.

– Tikrai manote, kad tai gera mintis? – staiga pasigirdo tvirtas balsas už nugaros ir moteris išsigandusi apsigręžė. Priešais ją stovėjo šviesiai mėlynu apsiaustu apsigobęs jaunuolis. Jo rankos vos vos kyšojo iš po skvernų, tad sunkiai įmatė, ką jis vilkėjo po juo. Minutėlę žiūrėdama į neramią šypseną vaikino veide, Arela bandė suprasti, kur anksčiau buvo jį sutikusi.