Demono vaikas (VI dalis)

Antras skyrius. Žemutiniuose požemiuose (2)

Raudona saulė jau leidosi į vakarus. Azryatą gaubė slogi ramybė, o švelnus vėjelis blaškėsi tarp pastatų ir šiureno nenupjautą žolę. Baltomis, tašytų akmenų sienomis klaidžiojo praeinančių pro šalį žmonių šešėliai, tačiau neramus Arelos žvilgsnis neužkliudė to, ko ji visą šį laiką laukė. Gordonas vis nesirodė, ir nerimas peraugo į paranoją, jog jis daugiau nebegrįš, nes Tasdaras galbūt ir vėl jį pačiupo ir uždarė į požemius, ar dar blogiau – nusiuntė ten pat, kur ir Liną, tokiu būdu pasunkindamas ir taip jau sunkią jų padėtį. Žinoma, įsisupdama į šiltą apsiaustą, ji bandė tikėti, kad viskas bus gerai, galbūt jaudinosi tik be reikalo, juk Gordonas turėjo Elzaro ašmenis ir galėjo apsiginti, nors jie ir nebuvo tokie jau tobuli, kaip jai iš pradžių atrodė.

– Visur tavęs ieškojau, Arela, ką čia darai?

Moteris krūptelėjusi apsigręžė ir susidūrė su tarpduryje stovinčia Eliza. Nerimaudama dėl Gordono ji pamiršo viską aplinkui, nors šiuose namuose buvo ne viena, be Elizos, čia viešėjo Agnesė su Ariadna ir Felicija, negalėjo elgtis, lyg jos neegzistuotų.

– Norėjau įkvėpti gryno oro, tik tiek, – pagaliau prakalbo ji. – Pastaruoju metu tiek daug visko įvyko, turiu skirti laiko ir sau.

– Suprantu, – Eliza priėjo arčiau ir neramiai pažvelgė į draugę. – O kada eisime į šventyklą dėl tų knygų?

– Tau vis dar reikia saugotis, kad neatsivertų žaizda. Be to, pirmiau turime palaukti, kol grįš Gordonas, tik tada galėsime ieškoti būdo, kaip ištraukti iš požemių Raveną, Godą ir Liną, tuo pačiu paieškosime ir knygų.

– Ar ne per ilgai delsiame? – suabejojo Eliza. – O jeigu jis negrįš, nes ir vėl pakliuvo į nelaisvę?

– Ne, jis turi grįžti, o mums reikės viską suplanuoti, tad skubėti negalime. Nieko blogo neatsitiks, jeigu jos pabus požemiuose šiek tiek ilgiau.

– Gal tu ir teisi, – sunkiai atsiduso moteris. – Bet nujaučiu kažką negero, privalome rasti būdą, kaip galutinai atsikratyti Tasdaru, kitaip ramybės niekada neturėsime.

Arelos širdis tik dar labiau suspurdėjo iš nerimo, bet ji stengėsi, jog Eliza to jaudulio nepastebėtų. Nenorėjo, kad ji sužinotų, kas ją iš tikrųjų sieja su Gordonu, kokias jie paslaptis kartu nusineš į kapus. Net ir po tiek laiko jausmai persekiojo ją kiekvieną dieną, o laikas nepadėjo pamiršti praeities, apie kurią galvodama pajuto pažįstamą energiją ir pakėlusi galvą susitiko su giliomis, smaragdo žalumo akimis.

– Gordonai? – neryžtingai ištarė ji, tarsi bijodama, jog visa tai tik vaizduotė. Bet jis nedingo, stovėjo priešais ją su švelnia šypsena veide, vienoje rankoje tvirtai laikydamas lazdą.

– Kaip gerai, kad grįžai, – apsidžiaugė Eliza, plačiai atverdama duris. – Jau turime keletą planų, bet kad juos įgyvendintume, turėjome palaukti tavęs. Užeik, papasakosi, kas įvyko.

Jis nieko nespėjo atsakyti, nes moteris greitai pranyko koridoriuje. Arela rankos mostu parodė Gordonui sekti iš paskos ir jie kartu suėjo į svetainę.

– Lorena sakė, kad pasiuntė pas tave Tronheimą, – netikėtai prisiminusi prakalbo ji.

– Taip, mes susidūrėme prie Tamsos karalystės vartų, – susmukdamas ant sofos linktelėjo jis.

– Vadinasi, tau pavyko įveikti Tasdarą vienam? – kilstelėjo antakį Eliza.

– Po to, kai jį sužeidei, jis nebebuvo toks stiprus, tad turėjo bėgti, bet Ravenai ir Godai padėti negalėjau, nes jis apgaubė požemius apsauginiu skydu, – Gordonas padėjo lazdą šalia savęs ir skubiai nusisegęs nuo pašonės Elzaro ašmenis tiesė juos Elizai. – Turėtum kažkur paslėpti, pas mane jie nesaugūs.