Demono vaikas (VI dalis)

Septintas skyrius. Pagaliau laisvė (1)

– Kaip manai, ar pavyks jam bent kiek padėti? – žvelgdama į Vyriausiąją pranašę paklausė Eliza.

Lorena primerkusi akis atidžiai nužvelgė Gordoną.

– Nesu tikra, – slogiai ir tuo pačiu liūdnai ištarė ji. – Negaliu pasakyti, ar bus lengva jį pagydyti, bet...

– Jam taip blogai?

– Kaip ir pati sakei, jo būklė išties rimta, galbūt net rimtesnė nei manome, bet Gordonas visada buvo stiprus. Neabejoju, kad jis išsikapstys, tik teks labiau pasistengti, nes po kovos su tais sargybiniais dar nespėjau normaliai pailsėti.

– Atleisk, kad turėjau tave į tai painioti. Mūsų spėjimas pasiteisino, juos pasiuntė Melburnas, norėdamas mane užlaikyti, kad tuo metu galėtų pasiimti Agnesę. Be tavęs tikriausiai nebūčiau susitvarkiusi taip greitai ir dabar jos čia nebūtų, galbūt net ir Gordonas...

– Negalvok apie tai, padėti tau buvo mano pareiga, juk abi puikiai supratome, kad tie sargybiniai ten pasirodė ne šiaip sau.

– Žinau, bet... ačiū, kad padėjai man, nors turėtum labiau pasisaugoti, jei ne dėl savęs, tai dėl vaiko.

Lorena nejučia uždėjo rankas sau ant pilvo.

– Viskas bus gerai, regėjau viziją ir žinau, kas gims. Dvasios man pakuždėjo, kad jos vardas Atėja. Argi jis ne gražus?

– Taip, labai gražus, – pritarė jai Eliza ir nusiminusi pažvelgė pro langą. – Gaila, kad pati neturėjau normalios šeimos. Po to, kai nuo visų atsiskyriau, net nebandžiau susirasti kito vyro, nes Melburnas man buvo vienintelis. Per daug sunku išplėšti jį iš savo gyvenimo, kai jis paliko tokį pėdsaką. Juk vis dėlto mes buvome laimingi, kol neįsikišo Tasdaras ir visko nesugadino.

– Man labai gaila tai girdėti, bet galbūt dar ne per vėlu. Galbūt Melburnas kada nors grįš ir galėsi turėti normalią šeimą, kaip anksčiau.

– Nesuprantu, kodėl jis taip pasielgė, – prisėsdama šalia jos sunkiai atsiduso moteris. – Kartais atrodo, kad jis norėtų pasipriešinti Tasdarui, bet kažkas jam to neleidžia. O vakar buvo toks šaltas ir bejausmis...

– Nesunku įsivaizduoti, kaip jautiesi, juk taip stipriai jį mylėjai.

– Jeigu tik žinotume, kas tiksliai tarp jų vyksta, galėtume kaip nors padėti Melburnui, bet jis per daug užsisklendęs savyje ir nenori nieko pasakoti... – ji akimirką tylėjo susimąsčiusi. – Vakar sužinojau, jog Tasdaras kontroliuoja jo protą, tai reiškia, kad bet kuriuo metu gali perskaityti jo mintis ir sužinoti, kokius jis priima sprendimus, galbūt todėl Melburnas ir vengia atvirų pokalbių. Turime kažkaip jį įtikinti, kad tik norime jam padėti, tada jis pasiryš kalbėti, ką manai?

– Galbūt tu ir teisi, bet tai padaryti nebus lengva.

Kurį laiką kambaryje tvyrojo tyla. Eliza mąstė apie tai, ką pasakė Lorena, bet nebeturėjo, ką daugiau pridurti, juk ir pati žinojo, kaip sunku bus prakalbinti Melburną. Tačiau ji privalėjo pasistengti kur kas labiau nei vakar, kad nenukentėtų dar daugiau žmonių, užteko ir to, kokioje padėtyje per jį buvo Gordonas. Prisiminus tai ir vėl nukrėtė šiurpas, o akys automatiškai nukrypo į lovą.

Nejaugi iš tiesų Rebeka ne Tasdaro, o Gordono duktė? Eliza niekaip negalėjo išmesti iš galvos šio klausimo, bandydama atspėti, ar jis pats apie tai žino. Dar prieš pasirodant Melburnui, jie kalbėjo apie Chrono laikrodį ir Gordonas atrodė neįprastai susirūpinęs dėl to, jog Rebeka nelaisvėje. Ar gali būti, kad kartu su Arela jie bandė tai nuslėpti? Žinoma, būtų visai logiška, juk nežinia, ką jiems padarytų Tasdaras, sužinojęs visą tiesą, tikriausiai neabejodamas iškart juos nužudytų. Moteris norėjo savo apmąstymais pasidalinti su Lorena, galbūt ji ką nors žinojo ar matė vizijose, bet buvo priversta tylėti, tačiau suabejojo, ar tikrai turėtų kalbėti apie tai tokiu metu. Be to, Azryatas nebuvo labai saugi vieta, jų čia galėjo klausytis Melburnas arba Tasdaras.