Demono vaikas (VI dalis)

Tryliktas skyrius. Zurato veidrodis (3)

Vikriai prasispraudusi pro siaurą tarpelį tarp eilėmis tvarkingai sustatytų lentynų, Arela pagaliau pasiekė tą, kurioje paliko Azaros dienoraštį. Patraukusi į šalį kelias nereikalingas knygas ir nubraukusi susikaupusį nemažą dulkių sluoksnį, ji užkišo ranką giliau, bet apčiuopė tik orą.

– Ne, puikiai prisimenu, kad padėjau jį čia.

Iš pradžių ji pagalvojo, jog galbūt jis užlindo už kitų daiktų ar nukrito, bet panika ėmė tik dar labiau augti, kai dienoraščio nerado nei toje, nei kitose lentynose. Ir kur jis galėjo dingti? Kodėl būtent dabar, kai jo labiausiai reikia?

Minutėlę moteris blaškėsi po kambarį, bandydama prisiminti kiekvieną detalę iš tos dienos, kai paskutinį kartą čia lankėsi ir paslėpė dienoraštį, ar nieko įtartino nepastebėjo, bet viskas, ką žinojo – kad nesuklydo ir tikrai paslėpė dienoraštį čia. Didžiausia mįslė buvo tai, kas jį paėmė. Net jei ir Tasdaras, kokia jam iš to nauda? Jis jau seniai išsiaiškino, kad Averinos vardu ji turės suteikti naujų galių Azaros žiedui. O gal tikėjosi, jog Azara bus parašiusi, kaip tiksliai ji tai padarys, dėl to jį ir paėmė? Na žinoma, kaipgi iškart nesuprato, juk Tasdaras imsis bet ko, kad tai sustabdytų. Be to, žiedas vis dar buvo pas jį ir kažin, ar kada nors pavyks jį atgauti...

Nesumodama, ko imtis toliau, Arela nusprendė teleportuotis namo pas Elizą ir Agnesę, kad kartu jos galėtų persikelti pas Gordoną. Atsidūrusi prie pat laukujų durų, moteris nedelsdama nuskubėjo ten, kur jas paliko, tačiau kambarys buvo tuščias. Kad ir kaip ji stengėsi neskubėti daryti išvadų, nes galbūt jos kur nors netoliese, širdis neramiai sutuksėjo iš jaudulio, o apieškojusi visus namus nieko nerado, ir tai tik dar labiau varė į neviltį.

– Nagi, Eliza, kur tu? – Arela bandė susisiekti su ja telepatiškai, tačiau mintys niekur nenukeliavusios atsitrenkė tarsi į sieną, lygiai taip pat, kai bandydavo naudotis telepatija, būdama Tamsos karalystėje. Nejaugi Tasdaras įkalino jas požemiuose? Bet kam jam taip elgtis? Argi nebūtų įkalinęs jų anksčiau, jei būtų norėjęs?

Daugybė minčių sukosi Arelos galvoje, bet ji stengėsi suimti save į rankas, juk dar ne viskas prarasta. Net jei Elizos ir Agnesės nėra, jai padės Gordonas. Ji turėjo kuo skubiau jam pasakyti viską, kas įvyko, galbūt kartu jie ką nors sugalvos, tad nustojusi blaškytis antrą kartą susikaupė teleportacijai. Ilgai netruko, kol pasiekė Šviesos stulpą Mirties girioje, tačiau vos pramerkusi akis suprato, jog kažkas negerai. Įprastą, švelniai auksinę stulpo spalvą buvo pakeitusi juoda, ir Arela apstulbusi žengė žingsnį arčiau, jo pusėn jau tiesdama ranką, bet vos jį palietė, į visas puses pasklido raudonai mėlyni žaibai. Skausmas nuo pirštų galiukų perėjo per visą kūną ir ji riktelėjusi staigiai atsitraukė. Dabar tai buvo ne pertvara, skirianti Žemę nuo Šešėlių karalystės, o kažkas panašaus į magišką skydą, pro kurį be abejo, praeiti taip paprastai nepavyks.

– Gordonai? – drebančiu balsu sukuždėjo Arela, supratusi, kad liko visiškai viena, ir negalėdama patikėti tuo, kas nutiko, suklupo ant kelių. Ir ką gi jai dabar daryti? Į ką kreiptis pagalbos? Tie, kurie pažadėjo jai padėti... jais buvo pasirūpinta. Arela kaip niekad aiškiai suvokė, jog tai iš tiesų spąstai. Tasdaras sudėliojo viską taip, kad ji neturėtų kito pasirinkimo ir keliautų į Užmaršties pasaulį be palydos, naudodama Zurato veidrodį ir amuletą. Deja, kodėl jam to reikėjo, atspėti neįstengė. O gal jai pavyktų sugalvoti kažką kitą? Gal ji turėjo kokią nors išeitį, tereikėjo nurimti ir gerai viską apgalvoti, užuot ėmusis veiksmų?

Taip, žinoma, stengdamasi nepanikuoti, Arela grįžo atgal į Azryatą. Tačiau kuo daugiau galvojo, tuo sunkiau sekėsi valdytis. Nebebuvo nė vieno, kuris jai padėtų, nebent Lorena, bet ji tik pranašė, neturinti labai ypatingų galių, tokioje pavojingoje kelionėje itin nepasitarnautų. O kad atblokuotų antrus vartus į Užmaršties pasaulį, Arela delsti irgi negalėjo. Jeigu užtruks bent kelias dienas, Tasdaras supras, kad galbūt ji bando sukčiauti, atšauks jų susitarimą ir privers ją būti kartu su juo. Be to, ji negalėjo ilgai delsti ir dėl pačios Ravenos, nes kuo ilgiau ji bus ten įstrigusi, tuo didesnė tikimybė, jog praras atmintį.