Demono vaikas (VI dalis)

Penktas skyrius. Grėsminga kova (1)

Prie stalo sėdėjo moteris, apsivilkusi ilgą baltą suknelę, per liemenį perrištą juodu siauru kaspinu. Ji buvo visai be rankovių, apnuoginanti siaurus pečius, o juoda kaip varnas plaukų kasa, susegta didele sidabrine sege, krito žemyn beveik per visą nugaros išlinkimą. Tokios pat tamsios akys neramiai vedžiojo iš vieno patalpos galo į kitą vaikščiojantį įniršusį vyrą, patį Dangaus karalystės valdovą – Persėją Amadėjų de Gosbeką.

– Viskas bus gerai, – stengėsi raminti jį moteris ir pakilusi nuo kėdės priėjo arčiau. – Geriau paaiškintum, kas nutiko.

Tačiau atsakyti jis neskubėjo, tad sunkiai atsidususi ji ėmė artėti prie plataus arkos formos lango. Žengiant kiekvieną žingsnį, lengva suknelė šlamėdama braukė per tamsiai rudais raštais išmargintą kilimą, slopinantį jos juodų aukštakulnių kaukšėjimą. Pasiekusi langą, moteris pakėlė galvą į už jo tamsoje vos įžiūrimą sodą ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Kaip tu gali būti tokia rami, Šiva? – pagaliau prakalbo vyras, visu priekiu atsisukdamas į savo žmoną. Daili jos figūra puikiai įsiliejo į aplinką, derėdama prie baltų menės sienų, o jai stovint prie lango, pro kurį tebuvo girdėti vien tyla, tik dar labiau išryškėjo kiekvienas jos kūno linkis. Veido jis įžiūrėti negalėjo, bet jautė iš jos sklindantį vis didėjantį pyktį. Na žinoma, kaipgi iškart nesuprato, kad ji iš tikrųjų nėra tokia rami, kokia dedasi? Tarsi jos nepažinotų...

– Ką jis tau sakė? – galiausiai atsigręždama į jį paklausė moteris, bet taip ir liko stovėti prie lango. – Kodėl taip nerimsti?

– Tronheimas buvo susitikęs su Gordonu, – galiausiai konstatavo jis.

– Ir? – suraukė antakius Šiva.

– Nejaugi nesupranti? Jam reikėjo pagalbos, norint apsiginti nuo Tasdaro, ir dabar jis sužeistas, sakė, greitu metu atvyks pranešti dar kažką...

– Nori pasakyti, kad per Gordono bėdas nukentėjo mano sūnus?

– Kokias dar bėdas, moterie? – neįstengdamas nurimti, Persėjas kelis kartus perėjo menę, pirštais šukuodamas savo lygius ilgus plaukus. – Tol, kol būsime gyvi, Tasdaras bus mūsų visų problema, nekaltink Gordono dėl to, kas nutiko Tronheimui.

– O kodėl Gordonas negalėjo jo apsaugoti?

– Neabejoju, kad tam buvo priežastis.

Moteris atidžiai nužvelgusi vyrą primerkė akis.

– Tiek daug metų nebendravai su broliu, o dabar jį gini?

– Suprantu, kad niekada jo nemėgai, bet jis nėra blogas žmogus. Tai aš kaltas, kad palikau Gordoną sunkiausiu metu, kažin, ar jis kada nors man atleis...

– Jeigu tave taip graužia sąžinė, turėtum su juo pasikalbėti ir viską išsiaiškinti.

– Žinau, Šiva, žinau! – skėstelėjo rankomis Persėjas, jam žingsniuojant kilimu, baltas apsiaustas plakėsi į kojas.

Patalpa, kurioje jie buvo, spindėjo prabanga ir karališkumu. Auksu žibantys sietynai kabėjo palubėje, mesdami ryškią baltą šviesą, o puošnių, prie sienų besistiebiančių kolonų su aštriomis kaneliūromis viršuje įkomponuotos skulptūros vaizdavo Pirmapradžius, Visatą sukūrusius dievus. Jų grakščios figūros stovėjo sustingusios įvairiomis pozomis ir žvelgiant į kiekvieną jų atrodė, lyg jos šoktų kokį ypatingą šokį. Baltas sienas dekoravo ir kadaise šiuose rūmuose karaliavusių Dangaus karalystės valdovų portretai su paauksintais, jau pasenusiais, bet vis dar branginamais rėmais, kiekvieną dieną prižiūrimais ir nuvalomais darbščių tarnaičių.

– Žinai, kaip laikosi Neptūnas? – staiga paklausė Šiva, nukreipdama temą kita linkme.

Neramios, šviesiai mėlynos Persėjo akys įsmigo į žmoną ir jis pagaliau nustojo marširuoti po menę.