Demono vaikas (VI dalis)

Aštuntas skyrius. Išsigelbėjimas (2)

– Melburnai, palik mus vienus, savo bausmę atliksi vėliau.

Išgirdęs griežtą balso toną, parankinis skubiai nusilenkė ir išėjo iš didžiosios salės, o Arela stovėjo per kelis metrus nuo Tasdaro ir laukė, kol jis ką nors pasakys. Kurį laiką tylėdamas jis įdėmiai tyrinėjo ją žvilgsniu, tad pasijutusi nejaukiai ji žengė kelis žingsnius atgal, nudelbdama akis į grindis ir bandydama spėlioti, ko jis nori. Nejaugi tikrai turi kažkokį kitą, daug geresnį pasiūlymą? O jeigu tai kokie nors spąstai?

– Nesijaudink, noriu tik ramiai su tavimi pasikalbėti, – pastebėjęs baimę jos akyse šyptelėjo Tasdaras.

– Sakyk, ką sugalvojai, – nedrąsiai prakalbo moteris. – Ką turėjai omenyje, kalbėdamas apie kitą pasiūlymą?

Prieš prabildamas jis priėjo prie pat jos. Dabar juos skyrė vos keli žingsniai, bet Arela daugiau nesitraukė, nors būdama su juo vienoje patalpoje niekada nesijautė labai maloniai.

– Tu juk supranti, kad noriu, jog prisidėtum prie manęs savo noru, ar ne? – galiausiai tarė jis. – Manai nežinau, kodėl sutikai su mano sąlygomis?

– Tu mane šantažuoji, kaip gali tikėtis, kad pereisiu į tavo pusę savo noru? – pasipiktinusi atkirto ji. – Tiek daug metų manipuliavai manimi, skaudinai ir laikei uždarytą tvirtovėje, kad tik pasiektum savo tikslą. Per tave dešimt metų tylėjau, negalėdama nė vienam pasakyti, kur yra Nebūties pasaulio vartai, nes užbūrei mane, kad su niekuo apie tai nekalbėčiau. Kodėl turėčiau būti su tuo, kuris man tik kenkia?

– Tau ir taip dar labai pasisekė. Jeigu ne Febas, parašęs Šešėlių knygą ir palikęs žemėlapį Krištolo rūmuose, galbūt iki šiol kalėtum Nebūties pasaulyje.

– Jeigu taip nori, kad likčiau su tavimi, kodėl neužburi manęs, ką jau buvai padaręs anksčiau? Argi nebūtų kur kas paprasčiau?

– Tu įveikei mano burtus, kas iš to, jei ir vėl tai padaryčiau? Kad eilinį kartą nuo manęs pabėgtum?

– Kiek moterų? – Arela tvirtai sugniaužė kumščius. – Kiek moterų prieš mane patyrė tą patį?

– Kam tau žinoti? Užtenka ir to, kad šiuo metu man nereikia kitų, tik tavęs, o aš visada gaunu viską, ko noriu, – kreivai šyptelėjo jis. – Suprask, suteikiu tau šansą, mes dar galime būti laimingi kartu. Tada paleisčiau ir auginčiau Rebeką kaip savo, nesvarbu, kad ji kito, o mūsų šeima galėtų ir pagausėti, ypač kai tavo venomis teka dievų kraujas. Ką apie tai manai?

Paskutiniai žodžiai privertė Arelą sudrebėti. Ji jokiu būdu nenorėjo turėti su juo dar daugiau vaikų, vien pagalvojus apie tai, kaip atsirado Ravena, nukrėtė šiurpas. Žinoma, kažkada labai seniai buvo laikotarpis, kai jie gyveno taikiai ir laimingai, bet tada ji nežinojo, kad jis demonas. Tasdaras netgi galėdavo elgtis kaip normalus žmogus, jei tik ji paklusdavo kiekvienam jo įsakymui, tačiau net menkiausias nusižengimas vesdavo jį į pykčio priepuolius. Bet kas iš to, jei bandydama jam įtikti pati bus nelaiminga? Ir kodėl išvis turėtų įtikti tokiam, kaip jis?

– Prašau, nereikia...

Arela iš lėto atatupsta ėjo atgal, bet nė sureaguoti nespėjo, kai šiurkščiai prisitraukęs prie savęs Tasdaras įsisiurbė jai į lūpas. Persigandusi ji mėgino nustumti jį šalin, bet jis stovėjo tvirtas kaip uola, visiškai nereaguodamas į jos veiksmus. Jo pirštai palengva nuslydo Arelos kaklu ir ties suknelės kraštais, palei pat raktikaulio liniją. Ji sustingo iš siaubo, kai tie patys pirštai mikliai prasegė pirmąją sagą ir švelniai apnuogino petį. Apsimesdama, kad pasiduoda, moteris susitelkė į savo magišką energiją ir laisvoje rankoje sukaupusi galias taikliai smogė jam po šonkauliais.