Demono vaikas (VI dalis)

Dešimtas skyrius. Užmaršties pasaulis (2)

Sėdėdama ant milžiniško akmens, Simfonija žiūrėjo į tolį, kur neramiai bangavo vanduo. Jos skruostai buvo paraudę, šviesūs ilgi plaukai plaikstėsi vėjyje ir krito ant veido, bet ji nejudėjo, vis nenustodama galvoti apie tą dieną, kai bandė padėti Ravenai. Tada ji nesuprato, į kokį pavojų vėlėsi, nes dar niekada nebuvo susidūrusi su Tasdaru ir negalvojo, kad jis toks pavojingas, nors jau anksčiau girdėjo daugybę istorijų. Jeigu ne Gordonas, kažin, ar ji būtų ištrūkusi gyva, bet Ravena taip ir liko įstrigusi tvirtovėje. Tėvai, žinoma, nesutiko su tuo, ką ji bandė daryti, kad nepasitarusi su jais išvyko viena, bet Simfonijai tai nerūpėjo, ji privalėjo ko nors imtis, nenurims tol, kol Ravena iš ten neištrūks. Tačiau kodėl tėvai patys nieko nesiėmė, kad sustabdytų savo patį didžiausią priešą – Tasdarą?

Po kelių minučių mergaitė pakilo ir apsidairė. Mama kvietė ją grįžti, tad gaišti negalėjo, nes kitaip toji pamanys, kad ji ir vėl pabėgo. Pasiekusi šakomis ir akmenimis pridengtą angą, Simfonija stabtelėjo, apsidairė, ar niekas nemato, ir patraukė iš kelio kliūtį. Priešais ją nusidriekė gilus tunelis, vedantis prie Vandenų karalystės vartų, todėl nelaukusi žengė vidun. Ją pasitiko tik aklina tamsa, bet pasinaudojusi galiomis pasišvietė kelią ir netrukdoma keliavo toliau. Tunelis atrodė senas ir drėgnas, bet tai nė trupučio negąsdino Simfonijos, ėjusios juos daugybę kartų. Jo gale atsivėrė erdvi apvali patalpa su viduryje švytinčiu stulpu, pro kurį mergaitė pralindo be jokių didelių pastangų ir pagaliau atsidūrė Vandenų karalystėje.

Įėjimo į Poseidoniją, pačią jos sostinę, niekas nesaugojo, nes mažai kas žinojo, kur ši vieta slėpėsi, tad ir svečių sulaukdavo retai. Iš šio taško labai aiškiai atsivėrė visa miesto panorama. Vandenų karalystę gyventojai taip vadino ne be reikalo. Ji buvo įsikūrusi giliai po vandeniu ir apgaubta milžinišku permatomu kupolu, nepraleidžiančiu ne tik garsų, bet ir negatyvią energiją nešiojančių žmonių. Ją sudarė daugybė salų su žiedinėmis sienomis ir plačiais, perdangomis uždengtais kanalais. Iš vieno vandens žiedo į kitą laisvai plaukiojo didžiuliai laivai, o žemės žieduose stovėjo daugybė šventyklų įvairiems dievams ir žydėjo vešlūs sodai. Centrinė sala buvo pati didžiausia, todėl ir vadinosi sostine. Jos viduryje stūksojo kalva su pačios Jūrų deivės Salakijos šventykla, kurią gyventojai pastatė jos garbei, juk vis dėlto tai ji įkūrė šią vietą ir valdė ją daugelį metų, kol galiausiai kartu su kitais dievais atsiskyrė nuo ypatingųjų. Pačioje šventykloje stovėjo auksinė statula, vaizduojanti ją jojančią sparnuotu žirgu. Simfonija kartą ten lankėsi kartu su tėvais ir negalėjo atsistebėti jos grožiu, pavydėdama tiems laimingiesiems, turėjusiems galimybę matyti ne statulą, o tikrąją deivę.

Daugiau apie nieką negalvodama, Simfonija smuko pro vartus ir lėtai patraukė tarp kolonų, ir tik pasiekusi jų pabaigą paspartino žingsnį. Priešais ją sušvito milžiniškas pastatas su visais savo bokštais, vadinamas Safyrine pilimi, kurioje ji gyveno kartu su savo tėvais, pačiais Vandenų karalystės valdovais. Pilis taip švytėjo, jog atrodė, kad buvo ne tik vadinama safyrine, bet ir pastatyta iš paties safyro. Visą jos fasadą puošė smulkūs, tamsiai mėlyni akmenys, o kiemą tik dar labiau pagyvino viduryje įkomponuotas fontanas, ir vėl vaizduojantis Salakiją, tik šį kartą ne su žirgu, o apsuptą gausybės žuvų, nardančių srauniai tekančiame vandenyje.

Perėjusi lygų akmenuotą takelį, Simfonija pagaliau žengė pro pilies duris ir ją pasitiko ryški lempos šviesa. Ilgo koridoriaus gale jos nekantriai laukė Marina. Pamačiusi dukterį, ji mostelėjo ranka didžiosios sosto menės pusėn. Daugiau nieko nereikėjo sakyti ir mergaitė nesiginčydama nusekė iš paskos, svarstydama, apie ką ji norėjo pasikalbėti. Marmurinėmis koridoriaus grindimis Simfonija ėjo šiek tiek atsilikdama nuo savo mamos, aiškiai matydama jos nugarą, ant kurios žengiant kiekvieną žingsnį švelniai bangavo platininiai plaukai. Moteris atsisuko tik pasiekusi dvivėres duris, ir atidariusi jas žengė į vidų.