Demono vaikas (VI dalis)

Vienuoliktas skyrius. Glaudus ryšys (4)

Tamsa pamažu sklaidėsi ir Gordonas galėjo prisiekti, kad jo siela grįžta į Azryatą. Ji buvo tokia lengva, jog atrodė, kad skristų, tačiau netrukus tas jausmas dingo ir jis pasijuto pagaliau galintis judinti savo kūną. Iš pradžių jis buvo toks nutirpęs, kad net diegė, bet skausmas po truputį slopo ir Gordonas iš lėto pramerkė akis, akimirką bandydamas suvokti, kur esantis. Jį supo baltos kambario sienos, o pro langą kairėje krito paskutiniai saulės spinduliai, besiskverbiantys pro permatomą užuolaidą.

– Prašau, tėti, pabusk. Tu pažadėjai niekada manęs nepalikti, prisimeni? Be tavęs aš... aš daugiau nieko neturiu...

Šalia sukniubusios Godos balsas privertė Gordoną krūptelėti ir jis pakreipė galvą jos pusėn, švelniai glostydamas jos plaukus.

– Neliūdėk, aš vis dar su tavimi.

Goda apstulbusi pakėlė akis į Gordoną, galvodama, kad pasigirdo. Bet ne, tas balsas iš tiesų buvo jos tėvo, ir mergaitė susigraudinusi stipriai jį apkabino.

– Tu pabudai! Tu pagaliau pabudai! Aš taip siaubingai dėl tavęs jaudinausi, kai sužinojau, kad patekai į Užmaršties pasaulį...

– Nespausk manęs taip stipriai, – sukuždėjo jis, tvirtai glausdamas prie savęs dukterį. Nematė jos daugiau nei metus, nes beveik visą tą laiką kalėjo Tamsos tvirtovės požemiuose, tad troško atsiimti už prarastą laiką. Bet tuo pačiu neramino ir tai, kad sugrįžo į savo kūną, nespėjęs padėti Ravenai, nors neabejojo, jog Aladoras nieko labai blogo jai nedarys, juk vis dėlto ji Tasdaro duktė.

– Tą dieną, kai pakliuvai į nelaisvę, Melburnas pasakė, kad tu miręs, – pagaliau atsitraukdama prakalbo Goda ir švelniai suspaudė jo ranką savo saujose. – Nujaučiau, kad jis meluoja, o po to sužinojau, kad tu iš tiesų gyvas. Ravena matė tave tvirtovėje, kai atvykai gelbėti Simfonijos.

– Taip, Arela man papasakojo, kas vyko, kol manęs nebuvo. Norėjau išgelbėti ir jus, bet Tasdaras apgaubė požemius apsauginiu skydu, tad teko ieškoti kitokio būdo, todėl ir užtrukome, – švelniai šypsojosi jis. – Džiaugiuosi, kad tu čia.

– Nueisiu pakviesti Arelą, ji taip pat labai apsidžiaugs.

Goda pašoko nuo lovos ir pranyko už durų. Gordonas palengva pakilo iš guolio, bet liko sėdėti ir uždėjo ranką ten, kur prieš tai nusmeigė Melburnas, tačiau žaizdos nebebuvo. Dabar jis skendo visiškoje nežinioje, nenutuokdamas, kas vyksta aplinkui. Paskutinį kartą jį su Agnese užpuolė Melburnas, bet pasirodė Eliza, jie kovėsi ir... Tikriausiai tada jis ir pakliuvo į Užmaršties pasaulį. Kažin, kiek praėjo laiko, kol iš ten ištrūko? Jeigu Goda čia, vadinasi, Arelai pavyko atsiimti mergaites ir saugiai grįžti namo. Tik kaip ji tai padarė, kai iškeliavo visiškai viena? O gal jai padėjo Eliza?

Po kelių minučių Gordonas pajuto už durų pažįstamą energiją ir nejučia nusišypsojo. Arela iš lėto pravėrė duris ir šiek tiek nedrąsiai pažvelgė į jį.

– Aš maniau... mes manėme, kad tu... – vos įstengė ištarti ji.

– Man viskas gerai, nesijaudink, – jis pakėlė akis ir jų žvilgsniai susitiko. Nebeįstengdama daugiau stovėti, moteris puolė artyn, apkabindama jį per pečius.

– Kad žinotum, kaip bijojau tave prarasti, – drebančiu balsu sukuždėjo ji. – Bet mums pavyko ištraukti tave iš mirties nagų. Jeigu ne Žina, dabar tavęs čia nebebūtų.

– Žina? – nustebęs jis kilstelėjo antakius. – Dangaus karalystės žynė?

– Taip, kol tavo siela klajojo Užmaršties pasaulyje, negalėjome išgydyti žaizdų, nes tavo aurą gaubė kažkokia keista blogio energija. Lorena pasiūlė pasikviesti Žiną, kuri ir padėjo viską sutvarkyti. Davėme tau savo energijos, kad įveiktum tą blogį ir grįžtum.