She Makes Me Smile h.s.

38*

*PO KELIŲ DIENŲ*

-Atsiprašau,-sumurmėjau.-Aš tiesiog norėjau...

-Aš žinau ko tu norėjai!

-Nešauk ant manęs!

-Scarlet, apsiramink!

-Ne!!

Stipriais žingsniais nubėgau į savo kambarį. Užtrenkiau duris. Griuvau ant lovos. Ašaros sruvo upeliais.

Nekenčiu mamos! Jei ji nebūtų sužinojusi, aš dar būčiau Londone! Šokčiau hip-hopą, bendraučiau su Larry! Mirsiu...

Negalėjau sustabdyti ašarų. Dabar niekada nebendrausiu su Harry ir kitais vaikinais. Nesąmonė...

Atsistojau nuo lovos ir nušliaužiau į vonios kambarį. Atsisėdau ant žemės prie vonios. Paėmiau britvutę. Pradėjau raižyti rankas. Tamsiai raudonas kraujas lašėjo į vandeniu pripiltą vonią. Nebežinau ką toliau daryti... Noriu tiesiog mirti... Harry buvo vienintelė priežastis kodėl aš nesipjausčiau ir gėriau antidepresantus.

Užsimerkiau... Jaučiau kaip kraujo lašeliai rieda mano rankomis. Dilgina. Nebeskauda. Man labiau skauda vidų, o ne išorę.

***

Pramerkiau akis. Aš gulėjau vonios kambaryje ant grindų. Nejaugi aš čia užmigau? Oho. Pažiūrėjau į savo rankas. O dieve. Uždžiuvęs kraujas. Uh..

Atsistojau nuo grindų ir nupėdinau į kambarį. Ant grindų, prie durų, radau lapelį. Mamos raštu parašyta: "Brangute, atleisk. Aš žinau, kad tau tai buvo svarbu. Bet aš noriu, kad tu gerai mokytumeisi ir turėtum gerų draugų. Aš tau nelinkiu blogo...

P.S. Išvykstu į Madridą. Grįšiu po kelių savaičių. Myliu ;*".

Oho. O tai pasakyti man negalima buvo? Reikėjo rašyti? Nu gerai..

Ką gero nuveikti? Rytoj antradienis. Reikės eiti į mokyklą. Oh god... Tikiuosi pritapsiu. Tikiuosi viskas bus gerai..

yeahhh, nieko įdomaus :/ ji tiesiog grįžo namo, pas mama :)))))