She Makes Me Smile h.s.

41*

Girdėjau greitosios sirenų kaukimą. Girdėjau kaip mama verkia ir sako, kad viskas bus gerai. Negalėjau nieko pasakyti. Mano balsas buvo užstrigęs. Mačiau kaip per tirštą rūką. Aš galėjau tik girdėti. Ir jausti. Man skaudėjo galvą, pilvą. Dilgino rankų žaizdas.

***

Pramerkiau akis. Viskas buvo labai balta. Suvokiau, kad esu ligoninėje. Prie manęs buvo prijungta daug laidų. Girdėjau aparatų pypsėjimą.

Kaip aš čia atsidūriau? Kas nutiko? Aš nieko nepamenu.

-Scar,-prie manęs prišoko mama. Ji paspaudė mygtuką virš mano lovos.-Kaip tu?

Papurčiau galvą. Negalėjau nieko pasakyti. Skaudėjo galvą.

Į palatą įsiveržė seselė ir du gydytojai. Jie žiūrėjo į aparatus, į mane.

-Gal galite paaiškinti,-pratariau užkimusiu balsu.-Kas nutiko?

-Tau pasidarė labai bloga,-kalbėjo mama.-Tu nualpai.

-Kiek laiko tu geri antidepresantus?-paklausė gydytojas.

-Kelis mėnesius,-atsakiau ir pažvelgiau į mamą, kuri buvo šoke.-Man juos išrašė kai buvau Londone. Mama, nepyk, tai tėtis kaltas. Jei ne jis ir jūsų barniai, aš to nedaryčiau. Prašau atleisk...

Mano skruostu nuriedėjo ašaros. Mama irgi pradėjo verkšlenti. Ji suėmė mano rankas ir prisilietė jas prie savo veido.

-Nieko tokio,-pratarė ji.

Gydytojai išėjo iš palatos, bet prieš tai pasakė, kad padarys kelis tyrimus. Eh...

***

-Pone Collins,-tarė mano gydytojas.-Ar galime mes pakalbėti?

-Taip,-palinksėjo mama.-O galima čia?

-Žinoma,-gydytojas menkai šyptelėjo.-Mes padarėme tyrimus ir sužinojome kai ką...

Jauno gydytojo akys nukrypo prie manęs. Jis nužiūrėjo mane, šyptelėjo, bet jo akyse matėsi liūdesys.

-Ką sužinojote?-labai norėjau sužinoti kas man yra.

-Scarlet,-gydytojas prisėdo ant mano lovos krašto.

-Taip, gydytojau?

-Gali vadinti, tiesiog Alex,-tarė jis.

-Okey,-sukikenau.-Tai kas man yra?

-Scarlet, tu sergi vėžiu.