Neprabudęs Kraujas

1 skyrius /Malum katė/

Sėdėjau ant medinės dėžės tarnų priestato vidiniame kieme. Man prieš akis nekantraudama trypčiojo Gelinda, purtė savo sidabriškai juodus karčius ir maskatavo uodega vis kliudydama jais mano pakaušį.

- Trauk savo pasturgalį nuo mano galvos, - plekštelėjau kumelei per raumeningą šlaunį ir ši šiek tiek prunkšdama apžingsniavo ratą aplink mane.

Klausiausi jos ritmingo kanopų kaukšėjimo į tobulai lygų akmenuotą grindinį. Rankose laikiau platų šepetį, iš bato aulo išsitraukiau nedidelį medžioklinį peilį ir nurėžiau nuo šepečio koto atplyšusią atplaišą. Vikriai sukišau peilį į makštį, paslėptą bate. Gelinda vis staipėsi kieme tarsi princesė nors vienintelė jos žiūrovė buvau aš. Šyptelėjau, šis gyvulys pasižymėjo išskirtiniu charakteriu, todėl nedaugelis norėdavo ja pasirūpinti.

Kartais stebėdavausi, jog Eštonai dar neatsisakė žirgų, tačiau, žinoma, tai buvo prestižas. Ne kiekviena karalystė juos buvo išsaugojusi, kai į žmonių pasaulį įsibrovė mašinos. Kodėl kažkur turėtum joti arkliu, jei greičiau ir patogiau buvo sėsti į automobilį ar sklandytuvą? Tačiau senajam Eštonui ypatingai patikdavo pasipuikuoti, kai į svečius užsukdavo kiti Albos, tuomet šis užsidėdavo savo prabangiausią apdarą ir paprašydavo pabalnoti stipriausius arklius, užrietęs nosį pakviesdavo svečius pajodinėti.

- Eikš čia, pamaiva, - pakviečiau išpaikusį arklį.

Atsistojusi prie milžiniško arklio atrodžiau it vaikas. Būdama vos metro šešiasdešimti penkių niekaip neįstengiau atrodyti tvirta ir stipri, o pečių nesiekiantys raudoni plaukai taip pat nesuteikė rimtumo. Jie buvo vėjavaikiškai nepaklusnūs ir varė mane iš proto. Savo išvaizdoje mėgau tik žalias akis. Jos buvo didelės, o tamsiai žaliame atspalvyje mirgėjo bronzinės dulkės, o štai visą kita mano išvaizdoje nebuvo verta dėmesio. Buvau berniokiškai liekna, nei iškilios krūtinės, nei sėdmenų, todėl dažnas, manęs nepažįstantis žmogus, palaikydavo paprasčiausiu vaikigaliu. Iš pradžių dėl to labai krimtausi, bet netrukus atradau ir šios situacijos privalumų...

Švelniais judesiais šukavau Gelindos krūtinę, šioji patenkinta vis suprunkšdavo man į viršugalvį taip dar labiau mane suveldama.

- Labai gražu, aš tave šukuoju, o tu mane dar labiau taršai... Nemanau, kad tavo purslai mano plaukuose pagerins situaciją, - pavarčiau akis.

Mano ausis pasiekė tylūs ir lėti žingsniai. Toliau šukuodama arklį įsmeigiau akis į vienintelį arkinį praėjimą pro kurį čia galėjai patekti. Netrukus pamačiau sulinkusi senioką ir šyptelėjau puse lūpų. Tik jis vienintelis žinodavo, kur mane galima surasti.

- Dėl Dievo, palik tą arklį, kuris nors Vernacula juo pasirūpins, ir eik ruoštis vakarienei, - tuoj pat susiraukė senolis.

Jis vilkėjo keistą vientisą drobinį drabužį iki žemės. Ties liemeniu buvo sujuosta plačiu diržu, o iš šonų karojo plačios kišenės, turbūt reikalui esant ten būtų galima paslėpti penkių metų vaiką... Flavijus priklausė Cor, gyveno Albų rūmuose jau kelis dešimtmečius iki man gimstant. Jis buvo nuolankus mano tėvų patarėjas, tačiau kai į sostą įžengė Eštonai, Flavijui čia beveik neliko vietos kaip ir man.

- Kodėl? Juk ne paskutiniosios dienos vakarienė.

Džoelis Eštonas buvo keistas žmogus. Turbūt nerastum žemėje manęs labiau nemėgstančio padaro, tačiau jis vis tiek labai laikėsi Albų taisyklių ir reikalaudavo, kad paskutinės savaitės dieną visi rūmuose gyvenantys Albos susirinktų prie bendro vakarienės stalo. O šiuose rūmuose gyveno tik Eštonai... ir aš. Kelis kartus bandžiau jam paaiškinti, jog nė kiek nesupyksiu, jei į tai nebūsiu pakviesta, tačiau karalius buvo užsispyręs, dėl man nežinomų priežasčių, ir reikalaudavo, kad taip pat dalyvaučiau.