Neprabudęs Kraujas

27 skyrius /Trapios širdies blogis/

Man pavyko surasti kelis žibintuvėlius, įjungę juos sudėjome ant stalo, todėl patalpoje iš dalies tapo šviesu. Puikiai girdėjome kaip lauke vėjas vis labiau stiprėja ir ūždamas bando prasiskverbti vidun. Kadangi per tokį orą tikrai negalėjome keliauti, mes iš tiesų kruopščiai kelis kartus persidėjome kuprines, bandydami daugiau sutalpinti daiktų, netgi nusprendėme, kad pradžioje galime pasiimti dar vieną lengvesnį krepšį su maistu, kurį neštume pakaitomis. Jeigu netyčia tektų bėgti, nebūtų gaila jo palikti, nes būtiniausius daiktus susipakavome į kuprines.

Kažkuriuo metu pasirodė, kad audra šiek tiek aprimo ir Rėjus pamėgino praverti duris. Deja ta tyla buvo apgaulinga ir netrukus nauji griausmai užvirto ant galvos, likome įkaltinti šiame kambarėlyje neribotam laikui.

- Turėtumėte išnaudoti šį laiką ir numigti, - pasakė Rėjanas numesdamas man kelis užklotus.

Stebėjau kaip jis pats pasitiesia vieną prieš tai užgesinęs prožektorius ir palikęs degti tiek vieną. Akys jau buvo apsipratusios su tamsa, todėl mačiau kaip vaikinas išsitiesė ant grindų ir įsitaisė pasikišdamas vieną ranką po galva.

- Tikrai manai, kad per tokį triukšmą galima užmigti? – paklausiau nepatikliai.

Lietaus lašai it švininiai rutuliukai barbeno į stogą. Abejojau ar būtų padėję net ausų kamštukai, nes atrodė, kad visas tas triukšmas atsimuša tiesiai į ausų būgnelius. Saugos punktas tikrai nepasižymėjo jokia garso izoliacija, visgi turėjau džiaugtis, kad esu būtent čia, o ne lauke.

Paklojau užtiesalą šiek tiek atokiau, kitą sulanksčiau paversdama pagalve ir atsiguliau ant kietų grindų. Buvau tikra, kad neužmigsiu, tačiau priverčiau savo kūną atsipalaiduoti, bent jau šis pailsės, o protas ir toliau išliko budrus.

Kurį laiką spoksojau į tą nediduką šviesos atraižą, kuri driekėsi per sieną, o pasiekusi lubas, visiškai ištirpo tamsoje. Atrodė, kad už sienų būtų gūdi naktis, o ne vidurys dienos. Gailėjausi, kad negalėjau užmigti, nes įvairios mintys nesiliovė atakuoti. Nenorėjau galvoti apie tai, kad net pati to nežinodama esu įsivėlusi į nežinia kokio masto įvykius. Ir į vienintelį klausimą, kuris man rūpėjo niekas negalėjo atsakyti. Kodėl? Kodėl būtent aš šiose įvykiuose, regis, užimu pakankamai svarbią vietą?

Pasisukau ant šono ir įsispoksojau į Rėjaus siluetą. Net ir tamsoje mačiau jo prakaulų profilį, gulėjo užsimerkęs, tačiau nė kiek neabejojau, kad jis taip pat nemiega. Pamėginau nukreipti mintis į tą vyrą, apie kurį nežinojau ką galvoti. Vieną minutę jis galėjo atrodyti rūpestingas, o kitą – visiškas savanaudis.

- Kai buvome tame pokylyje, Ugos karalystėje, - prabilau tyliai. – Kada supratai, kad ten aš? – paklausiau.

Kurį laiką maniau, kad Rėjus ignoruos mano klausimą ir nesileis į jokias kalbas, kaip tai dažnai jam būna būdinga, tačiau dar po minutės, šis pasuko galvą mano pusėn. Pasirinkta tema atrodė pakankamai saugi, be to, tuo pačiu buvo tikimybė, kad galbūt Rėjanas netyčia užsimins apie ką nors, kas man būtų naudinga. Be to, mane iš tiesų domino šis atsakymas, juk tada draugės buvo kaip reikiant mane išgražinusios, jei net Noelis manęs nepažino. Prieš akis sušmėžavo pusbrolio veidas, juk jis taip pat turėjo dalyvauti šiose lenktynėse, kažin ar ir jam tenka susidurti su tokiais pat sunkumais kaip ir mums?

- Iš pradžių tikrai nepažinau, - staiga pasigirdo atsakymas, kurio jau nesitikėjau sulaukti. – atrodei magiškai trapi it nužengusi nuo vaikiškos knygos viršelio. Supratau kas esi, tik jau priėjęs pakankamai arti. Bet šiuo metu šiek tiek sunkoka tą vaizdą suderinti su tuo, kurį matau dabar... – dar pridūrė po trumputės pauzės.