Neprabudęs Kraujas

19 skyrius /Startas/

Stovėjau prie veidrodžio ir kantriai laukiau, kol Megan baigs pinti prancūzišką kasą. Ji taip pat buvo apgalvojus mano įvaizdį, todėl atsinešė šiek tiek ir savo kosmetikos. Leidau draugei paryškinti akis ir veidui suteikti rusvą atspalvį. Žinoma, prasidėjus lenktynėms visi tie dažai nutekės ir tada puošiuosi tik dulkėmis, tačiau bent jau pirmą įvaizdį nepalinksiu tokį prastą. Vilkėjau žalsvą suknelę iki kelių, kurioje taip pat neužsibūsiu ilgai, nes per ceremoniją bus išdalintos specialios lenktynių uniformos, kiekvienos karalystės dalyviai gaus skirtingų spalvų drabužius, kad žiūrovai stebintys lenktynes, galėtų atskirti savo karalysčių atstovus.

- Žinojai, kad lenktynėse dalyvaus ir Noelis? – paklausė Megan supančiodama gumelę.

- Ne ir tikiuosi, kad neteks su juo susitikti, - burbtelėjau nesureikšmindama šios naujienos.

- Taip, tikrai būtų geriau jo nesutikti, nes ko gero jis tikrai pasistengtų tau apsunkinti Lenktynes.

O tokia tikimybė buvo pakankamai reali. Jei Džoelis mane įkišo į tas Lenktynes, tai neabejotinai bus prikalbinęs Noelį pamėginti man pakaišioti pagalius į ratus. Dėl to šiek tiek džiaugiausi, kad startuosim visi atskirai. Laikrodis nenumaldomai tiksėjo artindamas prie dešimtos valandos, todėl, kai Megan baigė mane gražinti nusičiupau savo paprastą juodą odinę kuprinę, kurioje buvo Doe palikti vaistai ir atsisveikindama apsikabinau Megan. Daugiau su ja iki lenktynių nebesusitiksiu, nes po pokalbio su Dante privalėsiu iš karto skubėti į pagrindinę Svazilando aikštę, kuri buvo įrengta netoli rūmų.

- Ačiū, tikrai man padėjai velniškai daug, - atsitraukiau ir šyptelėjau.

- Taip... Pasistenk kaip reikiant parodyti, ką gali Kaja Relark. – taip pat nusišypsojo. – Turbūt pirmą kartą įdėmiai stebėsiu lenktynes.

- Kaip ko gero ir dar milijonai žmonių, kurie jomis pernelyg nesidomėdavo. Nieko nepadarysi, Džoelis tikrai sužaidė neprastai, - burbtelėjau užsimesdama vieną kuprinės dirželį ant peties.

Apžvelgiau savo kambarį, kurio, jei pasiseks, nematysiu kelias savaites. Malum katė jau buvo dingusi kelias dienas, nors iki šiol kiekvieną vakarą atsėlindavo ir miegodavo drauge. Kažin kur ji vėl nusidangino... Megan išėjo drauge su manimi ir paskutinį kartą palinkėjusi sėkmės nužygiavo koridoriumi į priešingą pusę, nei nuėjau aš. Buvo be penkiolikos dešimta, norėjau iki barakų nusigauti šiek tiek anksčiau, kad galėčiau pasislėpti šiek tiek nuošalesnėje vietoje.

Pasiekusi šiaurinius barakus, įsitaisiau vieno jų šešėlyje ir pasirėmusi į pastatą stebėjau praeinančius žmones. Čia jų nebuvo daug, tik keli jauni Bellator bėgiojo su savom užduotim. Po penkių minučių laukimo pamačiau atžygiuojantį Dantę. Buvo susikišęs rankas į kišenes, o veidas sukaustytas rimtos minos, kurį laiką ėjo žvilgsnį nukreipęs į žemę, bet netrukus kilstelėjo akis ir ėmė naršyti po visas pakampes. Išlindusi iš šešėlio mostelėjau ranka. Pastebėjau, kad vaikinas iš karto persimainė, veide atsirado nedidukė šypsena.

- Labas, - vos spėjau pasisveikinti jam nusitveriant mane į savo didelį glėbį.

Draugo rankos tvirtai apkabino ir net kilstelėjo nuo žemės, aš taip pat jį apsikabinau ir tyliai nusijuokiau. Visas buvęs sunkumas dingo nuo mano pečių ir pasijutau iš tiesų laiminga, ko jau seniai nebuvau jutus, nes pastaruoju metu mano galvoje karaliavo vien tik rūpesčiai.

- Dieve, taip džiaugiuosi, kad tau iš tiesų viskas gerai, - atsiduso Dantė man kažkur į kaklą ir galiausiai atsitraukė. – Ir tikrai atrodai labai gražiai, - dar pridūrė nužvelgdamas nuo galvos iki kojų.